Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Kepė kraujinius vėdarus
Nors vaizdas gal ir ne itin maloniai nuteikiantis, tačiau būtent kiaulių kraujas – vienas pagrindinių vėdarų ingredientų.
„Šįkart turėjom kibirą, gal 13 litrų. Čia turi būt labai šviežias, kraujas senas negali būt. Arba papjautas greitai, arba užšaldytas greitai“, – teigė vėdarų kepėja Irena.
Tad pasiraitojusios rankoves šeimininkės tiesiogine to žodžio prasme kruvinomis rankomis krovė įdarą į kruopščiai išvalytas kiaulių žarnas.
„Toks darbas – toks kaip vampyriukų“, – pasakojo vėdarų kepėja Laima.
Darbas virė ir palapinėje pas Nijolę. Moteris pasakojo kraujinius vėdarus išmokusi kepti iš mamos. Nijolė pamena, kad juos dažniausiai kepdavo kartą per metus – per kiaulių skerstuves.
„Paskersdavo, kraujuką pasūdydavo, šaldiklių nebūdavo. Iškepė, suvalgėm ir viskas“, – pasakojo vėdarų kepėja Nijolė.
Tad kol vieni vėdarai dar šonus kaitino orkaitėse, kiti jau garavo karštutėliai.
„Įdėjom labai daug meilės, prieskonių, bet labai kruvinai dirbom, nes kraujiniai vėdarai“, – tikino vėdarų kepėja Gėlė.
Rado ir išskirtinius sušius
Vėdarus čirškinančios šeimininkės paaiškino ir kodėl jų vėdarai buvo gerokai plonesni nei kaimynių.
„Iš Žadeikių miško, prisigaudėm žvirblių, išvalėm žarnas ir iškepėm vėdarus“, – juokavo vėdarų kepėja Salvinija.
O kepėjos keptuvėje čirškėjo, kaip įvardijo pati Salvinija, specialūs sušiai.
„Vietoj dumblių lapų – žarnas paėmėm, vietoj ryžių – kruopas paėmėm, vietoj lašišos – lietuviškas lašinys, vietoj agurko – spirgas“, – ingredientus įvardijo Salvinija.
Iš viso 7 komandos, daugiausia iš Pasvalio rajono, suvažiavo į antrąjį vėdarų kepimo čempionatą. Jo sumanytoja Pasvalio rajono Atžalyno bendruomenė. Nors, pasak organizatorės, kraujiniai vėdarai – nėra išskirtinis šio krašto patiekalas, tačiau žmonės pamena, kad anuomet kraujiniai vėdarai buvo žinomi bene kiekviename kaime.
Siekia išsaugoti patiekalą ir jaunų žmonių prisiminimuose
Ir nors dabar retas laiko kiaules savo reikmėms, o ir kraujo galima gauti tik užsisakius skerdyklose, organizatoriai viliasi išsaugoti šį patiekalą ne tik vyresnių žmonių prisiminimuose.
„Pagrindinis mūsų tikslas ir buvo, kad tą kulinarinį paveldą perduoti ateinančioms kartoms“, – teigė „Atžalyno“ bendruomenės tarybos pirmininkė Gražina Paliulienė.
Panašu, kad su jaunąja karta lengva nebus:
„Aš nemėgstu. Kažkada ragavau, bet man tas skonis nepatinka.“
„Jie nepripratę prie vėdarų.“
To, tiesa, nepasakysi apie vyresniuosius:
„Oo, skanumas.“
Nors daugiausia čirškėjo kraujiniai vėdarai, paskanauti buvo galima ir bulvinių:
„Trūksta žodžių, labai skanu, ačiū.“
„Bulviniams per šonus kraujiniai duoda.“
„Pažiūrėkit, koks tamsus. Bet labai skanu.“
„Kraujo nesijaučia.“
Tad žmonės kantriai laukė eilėse paskanauti šeimininkių vėdarų. Kiti juokavo, kad net specialiai ruošėsi vėdarų valgymui:
„Kai padarei tikrų atsispaudimų, rankos dreba, šaukšto nedaneši iki burnos. Prisigalvojom visokių dietų, kad tik šiandien galėtume sočiau pavalgyti.“
Šeimininkės skaičiuoja iškepusios daugiau nei 1 tūkst. porcijų vėdarų, kad skonis jų ilgam nepasimirštų.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
