Šia tema kalbamės su Zita Tomiliniene, Krizinio nėštumo centro vadove, ir Vilma Ramašauskaite – moterimi, patyrusia krizinį nėštumą ir nusprendusia negimdyti. Kodėl Vilma nusprendė negimdyti? Ką turėjo išgyventi moteris po procedūros? Ar jai pavyko susitaikyti su šia netektimi? Pagaliau – ar įmanoma tai pamiršti?
Vilma atvira: „Po to, kai žengsite šį žingsnį, jūsų gyvenimas niekada nebus toks, koks buvo.“
„Pasakiau vaikelio tėvui, jis irgi buvo pasimetęs“
Kai sužinojo, jog laukiasi, Vilmai atrodė, kad nėra jokios ateities. Viršų ėmė įvairiausi jausmai ir jie visi buvo nemalonūs. Moteris sako, kad tuo metu jai svarbiausia buvo, ką kiti pagalvos ar pasakys. Slėpdama situaciją, ji apie nėštumą nepranešė niekam, tik kūdikio tėvui, nes jautė, kad visuomenė vis tiek svarstys, „kaip ji čia nesugebėjo apsisaugot“.
Vaiko tėvo sesuo rėkė: „Nesigadink sau gyvenimo“
Iš pradžių lyg ir pritaręs, tuo metu ir vaiko tėvas ėmė dvejoti, sakyti, kad „o gal mes čia darom klaidą“. Jis mėgino susisiekti su savo seserimi, paklausti patarimo.
Moteris aiškiai prisimena, kaip mylimojo sesuo rėkė į ragelį: „Nesigadink sau gyvenimo, kiek tu ją laiko pažįsti?“ Vilma iškart suprato, kad su vaikeliu gali likti viena.
„Jausmų po „operacijos“ nebuvo jokių“
Vilma sako, kad gydytojai nėštumo nutraukimą įvardijo kaip „operaciją“, po kurios liko tik tuštuma, su kuria moteriai tenka gyventi iki šiol.
Vilma įspėja kitas moteris: „Po to, kai jūs sužinot, kad laukiatės, nebebus taip, kaip buvo.“ Jeigu prieš abortą, sako ji, man rūpėjo, ką žmonės pagalvos apie „mergą su vaiku“, tai po jo kirbėjo klausimas „o ką dabar aš žmonėms pasakysiu, ir kaip dabar yra gėda“. Šalia gėdos atsirado dar ir kaltė.
„Tėvai paprastai“ – tai „Tėvų darželio“ ir tv3.lt rengiama tinklalaidė, kurioje Simonas Urbonas kartu su specialistais kalbina žinomus Lietuvos tėvus be ribų, be užuolankų, atvirai ir paprastai apie viską – vaikus, šeimos problemas, psichologiją, ligas, santykius ir tiesiog gyvenimą.
