Nardymo entuziastas Simonas Urnikis ruošiasi nerti į netoli Akmenės esančio Alkiškių tvenkinio vandenis. Prieš kelias dienas kartu su žmona nardęs vyras pasakoja pastebėjęs tai, ko Lietuvos gėluose dar neteko matyti.
„Žmona įlipo, sako žiūrėk, kas čia yra, nu galvoju, vaidenasi jai. Žiūriu žiūriu, o medūza, iš pradžių neėmiau į galvą, galvojau normalus dalykas, esu matęs tų medūzų, bet paskui supratau, kad čia tvenkinys, ne jūra“, – pasakoja jis.
Mažeikiškis prie tvenkinio atsidūrė ne atsitiktinai. Buvusiame Akmenės cemento gamyklos karjere Simonas ir jo bendraminčiai nusprendė paieškoti nuskendusio traktoriaus.
„Buvęs karjeras yra, baigė ir ar užtvindė, ar kaip, aš nežinau ne vietinis čia, nelabai žinau. Šnekėti visi šneka, o kol nerasiu, nepasakysiu kuriame“, – teigia jis.
Vietomis karjero gylis siekia 12 metrų, tačiau medūzas pastebėjo penkių metrų gylyje, šalia nuskendusios valties. Kelias medūzas nardytojui pavyko pagauti.
„Kas koks 30–40 centimetrų, jos taip ir plaukioja. O mes kitur niekur jų ir neieškojom“, – teigia Simonas.
Prie Baltijos jūros paplitusi paprastoji medūza arba lotyniškai Aurelia aurita – negelia.
Aplinkiniai gyventojai stebisi, apie šalia jų esančiame tvenkinyje apsigyvenusias medūzas nebuvo girdėję. Ir spėlioja iš kur jos galėjo čia atsirasti.
„Nežinau, pirmą kartą girdžiu, tai nežinau. Nuo ryto važiuoja dviratininkai maudytis, bet negirdėjau, kad sakytų, kad būtų kas nors.“
„Automatiškai jei nieks neužvežė, tai paukščiai prinešė. Tik iš kur tie paukščiai prinešė, matyt iš jūros. Iš kur daugiau.“
Gamtininkus toks radinys taip pat nustebino. Šios medūzos gyvena Rytų Azijoje – Kinijoje, tad kaip jos papuolė į Lietuvą – mįslė. Prilipusius polipus gali pernešti ir paukščiai, laivai arba atkeliauti su akvariuminiais augalais.
„Žinote mane nustebino, mane kaip gamtininką. Pasirodo, kad medūzos ne tik jūroj gyvena, bet ir gėluose vandenyse. Medūzos Lietuvoj aptiktos buvo tik Jurbarko rajono karjeruose ir Mituvos vandens telkinyje, o dabar va – ir Akmenėje“, – teigia gamtininkas Gediminas Gražulevičius.
Į Europą šios medūzos atkeliavo praėjusio amžiaus pradžioje, o mūsų šalį pasiekė po šimto metų.
„Čia yra dar kita teorija, kad jos gal ir anksčiau buvo, tačiau kadangi didelių karščių nebūdavo, tai jos pasirodo ir greitai numiršta, o dabar kadangi karšta, rugpjūčiai, birželiai gal dėl tos temperatūros pradėjo intensyviai daugintis. Dėl to čia ir pamatėm“, – tęsia jis.
Medūzos mūsų kraštuose natūralių priešų neturi, tai leidžia jom sparčiau daugintis. Kad jos galėtų daryti bet kokį didesnį poveikį mūsų gamtai grėsmės gamtininkai neįžvelgia.
