Pokalbis su ekonomistu – naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“.
Ar mūsų Vyriausybė, valdančioji koalicija tinkamai tvarkosi su COVID-19 krize? Ar mes imamės tų priemonių, kurių reikia?
Problema ta, kad tie jūsų paminėti veikiantieji asmenys turi labai skirtingą išsilavinimą tam tikruose dalykuose. Ekonomistai prieš 103 metus turėjo puikiai parašytą knygą, ką daryti tokiais atvejais, kai visuomenė susikuria išorinius efektus – kai tavo veiksmai veikia kitus žmones. Dėl šių priežasčių prieš tą šimtą metų buvo pateikti atitinkami receptai, ką daryti su tais žmonėmis, kurie „zuikiauja“.
Deja, bet politikai yra padžiauti tarp visokių „lojerių“, kurie šneka apie žmogaus teises, nors šiuo atveju tas šnekėjimas nėra labai adekvatus, nes mes turime reikalą su užkrečiamom ligom. Džiovininkai, sergantys atvira džiova, neturi tų teisių, nes pas kitus žmones irgi yra teisės būti neužkrestiems.
Mūsų visuomenės tampa mažiau brandi ir labiau panaši į kažkokį vaikų darželį. Mums politikai nedrįsta išstatyti tikrųjų sąskaitų už mūsų veiksmus, dėl to kai kurie sako: ai, jūs kurkit kažkokį kolektyvinį imunitetą, man nepatogu skiepytis, tegul kiti tai daro. Bet kai visi taip mąsto, gaunasi taip, kad mes vis dar kovojame su problema, kuriai medicininis sprendimas kaip ir išrastas.
Yra žmonių dalis, kurie „zuikiauja“ <...> ir jie užkrauna savo sprendimų kaštus visai likusiai visuomenei. Kovidinės lovos nėra šiaip lovos – jos reikalauja dėmesio iš daktarų, stringa planinės operacijos. Gali iškilti net tokios dilemos – lieka viena lova ir veža du žmones, vienas skiepijosi, o kitas nesiskiepijo, tai kurį reiktų priimt?
Jei prisišniokštęs narkotikų dideliu greičiu lėksite per Gedimino prospektą ir ten pridaužysite krūvą mašinų, tai spėkite, ar jums galios draudimas? Tai aš siūlau lygiai tą patį – jeigu žmogus neturi priežasčių nesiskiepyti, jis turi sumokėti už savo pasirinkimą. Ar negautų ligos pašalpų, ar tiesiog reikėtų mokėti už tą lovą, tačiau tai būtų suaugusių žmonių visuomenės sprendimas.
Jūsų manymu, ar įvesdami griežtesnius ribojimus, kuriuos advokatų tarybos pirmininkas Vėgėlė vadino „prievartos mechanizmu“, mes skatiname tam tikrus žmogaus teisių pažeidimus?
Ne kartą kalbėjau apie tuos „žmogteisių lojerius“ pašiepdamas juos. Yra ekonomistai ir „ykanamistai“, lygiai taip pat yra teisininkai ir „žmogteisių lojeriai“, kurie labai susiaurina visą lauką iki individo.
Mes negalime kalbėti apie kažkokias izoliuotas žmogaus teises užkrečiamų ligų atveju. Tai yra sveiku protu suvokiamas dalykas, bet teisininkai nemėgsta sveiko proto, jie mėgsta sudėtingus išvedžiojimus. Jeigu kiekvienas žmogus, kuris negavo ryte šviežio kruasano, nes prieš tai kažkas nupirko visus, pradės naudoti sąvokas „apartheidas“, „diskriminacija“, „kur mano žmogaus teisės į kruasaną?“, „genocidas“, „holokaustas“ ir visus kitus dalykus, ką mes girdėjome viešoje erdvėje, mes tiesiog devalvuosime sąvokas.
Klausimas čia yra gerokai paprastesnis. Tavo pasirinkimas – prisidėti prie viešojo gėrio ar ne. Jeigu tu nusprendi sąmoningai to nedaryti, turi turėti pasekmes, kas akivaizdu sveikų žmonių visuomenėje. Be jokių „lojerių“, mes galėtume suvokti, kad yra dalykai, kuriuos mes turime daryti.
Kalba eina apie suaugusios Lietuvos kūrimą ateičiai. Čia labai geras laikas ir testas pasižiūrėti, kaip mūsų visuomenė atrodo šiuo metu.
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
O dėl " zuikiautojų"- geriau būti protingu laisvu zuikiu, negu pašauta gazele.
