Kraupios vaikų išnaudojimo patirtys – Kristina Mišinienė atskleidžia realybę: jis su auka darė tokius dalykus, kad plaukai šiaušiasi

TAIP PAT SKAITYKITE:

Karolina Slavinskienė – apie sūnaus negalią ir medikų žodžius: klausant galvojau, ar esu siaubo filme?

Gytis Ivanauskas nesulaikė ašarų prakalbęs apie mamą: be galo jos ilgiuosi

Gyčio Ivanausko gyvenime dideli pokyčiai – pirmąsyk prabilo apie skyrybas: „Nešokinėsiu pagal kažkieno dūdelę“

Šįkart „Pasikalbėkim“ studijoje kitoks pokalbis, bet labai reikalingas ir svarbus.

„Vis tik vaiko gyvenimas, vaiko poreikiai, vaiko problemos dar nėra svarbios mūsų šalyje. Žodžiais mes labai jau toli, bet realybė, deja, kitokia“, – be užuolankų sako laidos viešnia.

Kaip Kristina atėjo į „Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centrą“? Kokia jo pagrindinė misija ir kam teikiama pagalba? Nors pavadinimas, pasak vadovės, skamba ganėtinai grėsmingai, esminės centro užduotys labai paprastos. 

„Mes dirbame su nukentėjusiais asmenimis nuo tam tikrų nusikaltimų. Turiu omenyje ne visus egzistuojančius nusikaltimus, o labiau apie išnaudojimą prekybos žmonėmis lauke. Kaip žinia, šis reiškinys be galo platus, turintis labai daug įvairių formų ir dažnai jos tarpusavy nesusijusios.

Taip pat tiesiame pagalbos ranką asmenims, nukentėjusiems nuo prostitucijos, bet nesakau, kad tik moterims, nes gyvenimas parodė, jog ir vyrai yra tai patyrę. 

Turime labai didelę programą, kuri nemažėja, nesitraukia, kad ir ką darytume, tai seksualinė prievarta. Šioje srityje dirbame ir su vaikais, ir su suaugusiais. Teikiame pagalbą tiems, kas buvo ilgus metus seksualiai išnaudoti arba tik kartą patyrė tokį smurtą“, – centro veiklą pristato Kristina. 

Atskleidžia visą tiesą apie darbą programoje „Prekyba žmonėmis“

Ji atvira – kiekvienas darbuotojas siekia, kad skriaudikai būtų nubausti, bet tai atima labai daug laiko ir dažnu atveju yra sudėtinga įgyvendinti. Net 24-erius metus dirbanti savo pačios sukurtoje programoje, Kristina prisipažįsta, kad pradžia buvo tikrai nelengva.

Baigusi psichiatrijos ir socialinius mokslus ji jautėsi daranti tai, kas įdomu, tačiau po kiek laiko buvo pakviesta į vieną organizaciją, kur turėjo dirbti su programa „Prekyba žmonėmis“.

„Atėjau ir įklimpau. Dabar, kai jau ne iš kino filmų, ne iš knygų, o iš realaus gyvenimo viską matai, tai supranti, kur papuolei ir tikrai aš čia nebūčiau išsilaikiusi, jeigu tai nebūtų mano. Labai sudėtingame ir gniuždančiame kelyje išlikti šitiek laiko buvo nelengva <...>

Pradėjus dirbti, per pirmus trejus metus, aš sudegiau. Iš manęs visiškai biro pelenai. Bet žinot, tai nėra toks paprastas dalykas, nes tu sudegi ir turi vis tiek prisikelti. Kaip koks feniksas: sudegi ir prisikeli, sudegi ir prisikeli, nes tiesiog neturi kitos išeities.

Privalai dirbti, turi įsipareigojimų klientams, bet turi gyventi ir savo gyvenimą, todėl nėra kada ten būti sudegusiu ar pavargusiu. Aišku, prieini ir prie tokių stadijų, kai jau negali pasikelti iš lovos“, – prisipažįsta Kristina. 

Kaip jai pavyksta slogių emocijų neparnešti namo? Ar šeima, artimieji supranta Kristinos misiją, ar palaiko jos kovą, kurios kaina kartais nesuvokiamai didelė? 

Per ilgus darbo metus centro vadovė sukaupė dešimtis žiaurių, kartais sveiku protu nesuvokiamų istorijų, kurių, kaip pati sako, nepavyksta taip paprastai pamiršti. Juk už kiekvienos stovi tikrų žmonių likimai, traumos ir patirtys. Ypač skaudžios apie vaikų seksualinį išnaudojimą, kurių Kristina filmavimo metu papasakojo ne vieną.

„Jis darė su savo auka tokius dalykus, kur plaukai šiaušiasi. Kur net juodžiausias porno filmas apie tai galėtų būti sukurtas“, – pasakoja moteris. 

Kokias ir kur ji mato problemas mūsų valstybėje šiuo klausimu? Kaip su vaikų seksualiniu išnaudojimu kovoja centro darbuotojai? Kokią svarbią žinutę Kristina nori perduoti visiems žiūrovams?

Visą pokalbį su Kristina Mišiniene žiūrėkite straipsnio pradžioje.