Kodėl medikai bėga iš gydymo įstaigų ir ką daryti, kad dėl to nenukentėtų pacientai, TV3 žinių „Dienos komentare“ kalbėjo Lietuvos medikų sąjūdžio vadovė Auristida Gerliakienė.
Kas vyksta sveikatos sistemoje?
Mano nuomone, šioje sistemoje yra palikta per daug erdvės subjektyviems dalykams. Kalbant tiek apie Sveikatos apsaugos ministeriją, tiek apie teisės aktų projektus, tiek apie savivaldybes. Jei teisės aktų projektai būtų aiškūs, konkretūs ir kiekvienas, perskaitęs tą teisės aktą, žinotų, kaip jis gali ir negali elgtis, tai subjektyvumams vietos būtų žymiai mažiau.
Tada tokių drastiškų dalykų, rezultatų, kokius mes turime Centro poliklinikoje ar Zarasų ligoninėje, ar dar kitoje ligoninėje – būtų žymiai mažiau.
Ar tam įtakos turi ir asmeniniai nesutarimai, vietos politikų kišimasis?
Tai aš apie tai ir kalbu – subjektyvūs dalykai, tai yra asmenybiniai dalykai, kada asmuo, kuris nebūtinai turi supratimą, kaip reikia iš tikrųjų elgtis, neturėdamas aiškių, konkrečių ir labai skaidrių direktyvų, priima sprendimus, kaip jam atrodo. Ir ne visą laiką tas asmuo turi pakankamas kompetencijas.
Ar yra grėsmės, kad tai ne paskutiniai masiniai medikų išėjimai?
<...> Dirbantiems ilgą laiką labai aišku, kad tai sisteminių dalykų pasekmė, nes skaidrumo, aiškiu ir labai aiškiai apibrėžtų santykių, Darbo kodekso laikymosi sveikatos apsaugos sistemoje tikrai trūksta. Šiuos visus dalykus reikėtų tvarkyti. Aišku, čia nelabai įdomus užsiėmimas, bet jis duos rezultatų.
Kieno čia atsakomybė? Ministerijos?
Manau, kad taip – jei ministerija siekia, kad sistema funkcionuotų, neužtenka tik gąsdinimų ir teisės aktų, kuriuose apibrėžiamos bausmės. Patys teisės aktai turi būti paruošti taip, kad būtų aišku, kaip vyksta procesai. Tų procesų turi būti laikomasi griežtai, o ne eliminuojant iš jų tam tikras dalis.
Vyrauja požiūris, kad savivaldybės žino geriausiai, kaip valdyti gydymo įstaigas, tačiau, ar šie pavyzdžiai nerodo, kad nebūtinai savivaldos susitvarko pačios? Jei centrinė valdžia perimtų valdymą, ar tai spręstų problemą?
Aš norėčiau paklausti, kokiu būdu ministerija perimtų visą tą valdyseną ir ar tikrai ministerija turi tiek resursų. O kalbant apie savivaldybių žinojimą, kaip teisingai valdyti sveikatos įstaigas, tai, manau, kad kuo mažiau bus kišamasi į klinikinius procesus, tuo rezultatas bus geresnis.
Tai neturėtų suteikti iliuzijų savivaldybių atstovams, kad jie iš tikrųjų supranta tuos klinikinius procesus, ir apsiriboti administraciniais, gydymui netrukdančiais dalykais.
Daugiau išgirskite pokalbyje, esančiame straipsnio pradžioje.
