Plačiau tai TV3 žinių „Dienos komentare“ kalbėjo istorikas Algimantas Kasparavičius.
Kaip mes turėtume vertinti žmogų, kuris 1988 metų pavasarį, kuriantis Sąjūdžiui, įstojo į Komunistų partiją?
<...> Jei pažiūrėsime, kas buvo jo darbo vadovas, tai man atrodo, kad buvo Vytauto Astrausko brolis, o tai yra vieno funkcionieriaus kitas funkcionierius, tai, aš manau, kad žmogus iš anksto įsivaizdavo, planavo daryti tam tikrą politinę karjerą Lietuvos Tarybų Socialistinėje Respublikoje, bet atsitiko nelaimė – ji tiesiog išnyko. Dėl to viską reikėjo labai greitai keisti, persiorientuoti. Tai nebuvo vienetinis atvejis, tais laikais jų daug nebuvo, bet manau, kad pasitaikė kelios dešimtys žmonių.
Ar galima už tai smerkti? Juk, tikriausiai, tuo metu joks žmogus negalėjo padaryti mokslinės karjeros, neįstojęs į Komunistų partiją.
Nebūtinai, maždaug pusė akademikų nebuvo partiniai. Jie galbūt nepasiekdavo aukščiausių, vadovaujančių postų, bet, aš nemanau, kad Gitanas Nausėda 1988 ar 1989 metais planavo kažkokią akademinę karjerą. Jeigu jūs pažiūrėsite jo akademinį bagažą, tai ten būtų sunku kažką surasti.
1988 metų pavasarį, kuriantis Sąjūdžiui, turbūt kas antras iniciatyvinės grupės narys priklausė Komunistų partijai. Mes nesipiktinome, nors jie kaip tik ėjo užsiimti politika. <...> Kodėl mes dabar smerkiame žmogų, kuris net neplanavo politinės karjeros?
Nemanau, kad mes dabar smerkiame, manau, jog dabar tam tikrus faktus vertiname adekvačiai. Vienas dalykas yra įstoti į komunistų partiją 1960–1980 metais, bet gerokai kita situacija yra įstoti po 1987 metų, kada rusiškoje spaudoje <...> pasirodo visa eilė faktų, argumentų, straipsnių diskredituojančių Komunistų partiją. Lietuvoje visi juos skaito, be to, yra 1987 metai, yra Lietuvos laisvės lyga. Daugiau istoriko įžvalgų išgirskite pokalbyje, esančiame straipsnio pradžioje.
