Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ kalbėjo Sveikatos tarybos ekspertų atstovas Kęstutis Petrikonis, epidemiologė Daiva Razmuvienė ir užkrečiamųjų ligų specialistas Saulius Čaplinskas.
Pone Kęstuti, ką jūs manote apie tai, kad medikai prisideda prie to, kad būtų klastojamos pažymos apie skiepus?
K. Petrikonis: Be abejo, tai yra skandalingi reiškiniai. Galiu pasakyti, kad aš nesu apie tai girdėjęs. Dirbu tiek praktinį, tiek nepraktinį darbą, matau žmones, kalbuosi su jais. Jeigu mano ausis būtų pasiekęs toks atvejis, būtų galima galvoti, kad tai masinis reiškinys.
Vėlgi, pasižiūrėkime ir į spaudą aplinkinėse šalyse – tiek Latvijoje, tiek Ukrainoje, Rumunijoje, Bulgarijoje. Tai šalys, kuriose jau tikrai yra keliamas klausimas, ar pandemija nesuvaldoma dėl masinio klastojimo.
Aš galvoju, kad pas mus tai yra vienetiniai atvejai. Aišku, skaudu, kad tokie atvejai yra ir norėčiau, kad medikai, medicinos personalas suprastų tą grėsmę. Čia daug komentarų nepateiksiu, tiesiog tai yra skandalinga, tragiška ir taip neturėtų būti.
Ponia Daiva, kaip jums atrodo, gal situacija yra prastesnė dėl to, nes žmonės nesilaiko tam tikrų rekomendacijų, ribojimų, stengiasi juos apeiti?
D. Razmuvienė: Taip, tikrai reikėtų suprasti, kad pandemija mums nepranešė, kad ji ateis 2020 metų sausio 1-ąją ir išeis 2022, 2023 metais. Visas pasaulis nebuvo pasiruošęs. Mes taip pat nebuvome niekaip pasiruošę.
Tas psichologinis nuovargis, kuris jau trunka pusantrų metų, be abejonės kiekvienam žmogui prie visų kitų krūvių, plius dar tie ribojimai, kurie yra ganėtinai pabodę. Bet vis dėlto reikia suprasti, kad mes turime pragyventi tą pandemiją, mes jau labai daug ko išmokome.
Aišku, pateikiama labai skirtinga informacija apie tą patį teisės aktą, tą patį reikalavimą, kokios turi būti taisyklės vienu ar kitu metu. Dėl tų pačių kaukių – mes puikiai žinome, kad per tuos pusantrų metų keitėsi dešimt pozicijų, ta žinia ateidavo vis su naujomis žiniomis.
Be abejonės, ta informacija, kuri pasiekia visuomenę, turėtų būti vienareikšmiškai teisinga, ji negali klaidinti žmonių.
Pone Čaplinskai, jeigu žmonės nesukčiautų, mes turėtume ženkliai mažesnius skaičius?
S. Čaplinskas: Čia yra suduodamas smūgis pasitikėjimui. Jeigu nėra pasitikėjimo, ir jeigu toliau žmonės bus kaltinami ir vien tik moralizuojami, o nebus operatyviai atliekama analizė to, kas veikia, kas neveikia ir panašiai, jeigu vien tik karinėm, policinėm baudimo priemonėm bandysime suvaldyti situaciją, arba vien medicininėm priemonėm... <...> Kovidas nėra medicininė problema, tai yra pasitikėjimo problema.
Tai yra mūsų elgsenos problema – kaip mes elgiamės su savo kūnu, su savo artimųjų sveikata, su savo kolegų sveikata. Jei vien tik moralizuosime ir kaltinsime, jei pats žmogus nesuvoks, kodėl reikia elgtis vienaip ar kitaip, tai kodėl galvojame, kad jie keisis?
Visą pokalbį žiūrėkite vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
Jokiu būdu negalima skiepyti jaunų ir sveikų žmonių, nes tai tik susilpnins jų apsauginį įgimtą imunitetą koronavirusams (CoV) ir kitiems kvėpavimo takų virusams. Įgimtas imunitetas paprastai (natūraliai) juos apsaugo ir suteikia tam tikrą bandos imunitetą, nes sumažina infekcinį CoV spaudimą populiacijoje, o masinis skiepijimas paverčia juos labiau užkrečiamų variantų platintojais. Vaikai ir (arba) jaunuoliai, kurie suserga šia liga, dažniausiai suserga lengva arba vidutinio sunkumo liga, todėl jie ir toliau prisideda prie bandos imuniteto stiprinimo, ugdydami platų ir ilgalaikį imunitetą. Jei esate paskiepytas ir susirgsite šia liga, jums taip pat gali išsivystyti ilgalaikis imunitetas, tačiau kodėl turėtumėte rizikuoti skiepytis, ypač kai esate jaunas ir sveikas? Pirma, yra galimo šalutinio poveikio rizika; antra, vis didėja rizika, kad jūsų vakcininiai antikūnai nebeveiks, nors vis dar bus prisijungę prie viruso, todėl padidės ADE ar net sunkios ligos tikimybė. Taigi ne visi skiepytieji galiausiai pasieks plačią ir ilgalaikę apsaugą, nes tam reikėtų, kad jiems nepasireikštų sunkus šalutinis poveikis ir jie susirgtų lengva ar vidutinio sunkumo liga ( o tai labai "plona" riba!).
Skiepytų ir neskiepytų žmonių diskriminaciją galima pavadinti visaip, tik ne moksliškai pagrįsta. Tai gryna nesąmonė, jau vien moksliniu požiūriu. Klausimas yra ne apie tai, "kokių asmenų man reikia vengti?", o apie tai, "kaip apsisaugoti nuo vis didėjančio infekcinio spaudimo populiacijoje?". (žr. mano pranešimą "Repetitio est mater studiorum").
Apibendrinant visus šiuos argumentus, skiepijimo įpareigojimai yra pati blogiausia ir neracionaliausia kada nors vykdyta iniciatyva tiek individualiu, tiek visuomenės sveikatos požiūriu
