TV3 žinių „Dienos komentare“ Socialinių tyrimų centro direktorius Boguslavas Gruževskis šią mintį pakomentavo ir atsakė, ar tai tiesa.
Ar jūs sutinkate, kad skaičiai tikrai nėra tokie blogi, kokių buvo galima tikėtis?
Taip, aš irgi buvau vienas iš tų, kurie teigiamai vertina 2022 metus. Tam yra tikrai nemažai faktų, tai nėra tuščias optimizmas – ir eksporto pokyčiai, ir padėtis darbo rinkoje (mažėjo nedarbas ir augo užimtumas). Tai, jei paimsime konkrečius skaičius, matysime labai daug veiksnių, kurie leidžia džiaugtis, kad pavyko išsaugoti stabilumą.
Aišku, yra ir daug neigiamų dalykų – infliacija, kainos. Viskas tikrai žlugdo smulkų gamintoją ir mažas pajamas turintį gyventoją, bet bendrai kalbant turime vertinti tai, ką turime, ir tokioje sudėtingoje situacijoje, aš manau, pakankamai sėkmingai pavyko praeiti metų laikotarpį.
Tačiau išėjus į gatvę sunkiai rastume tokių optimistų, eiliniam žmogui juk ne pramonės sėkmė galvoje, o tai, kad pabrango maistas ir kodėl jis Europoje brango labiausiai.
Visiškai pritariu, todėl aš manau, kad čia turi būti dar daug padaryta, jog infliacijos, maisto kainų augimo segmentas būtų pažabotas arba būtų sustiprintas vidutinis gyventojų vartojimas, bet, jei matysite skaičius, tai didesnė dalis žmonių savo padėtį vertina pakankamai stabiliai. Mano nuomone, žmonės pakankamai objektyviai vertina situaciją ir supranta, kad, nors ir viskas blogėja, mūsų padėtis nėra tokia bloga.
Yra 37 proc. žmonių, kurie pažymėjo, kad išleidžia viską, ką uždirba, todėl Vyriausybės sprendimai turi būti labiau diferencijuoti. Turime kuo mažiau taikyti plokščius sprendimus, nes yra labai skirtingos gyventojų grupės. Vidutiniškai ekonomika auga, atlyginimai didėja, bet jie skirtingi, gyventojai skirtingi. Kuo labiau viską diferencijuosime, tuo būsime labiau sąžiningi ir efektyvūs valstybės bei atskirų gyventojų atžvilgiu.
Kiek skausmingus nuostolius infliacija sukelia žmonėms? Ar tai gali turėti socialinių pasekmių?
Labai skausminga, kaip ir minėjau, 37 proc. išleidžia viską, ką uždirba. Mes nežinome, kiek jie uždirba, bet jie pažymėjo, jog išleidžia viską. Aišku, darau prielaidą, kad yra žmonių, kurių atlyginimai mažesni nei 1000 eurų, tai ta gyventojų grupė labai skausmingai jaučia tą kainų augimą, nes, pavyzdžiui, komunalinės paslaugos pabrango daugiau nei 50 proc., maistas – 36 proc. o šios gyventojų grupės neturi, kur pasitraukti, neturi didesnių atsargų.
Mes žinome, kad lietuviai turi nemažai santaupų, bet tai turtingesnės gyventojų grupės, todėl galima sakyti, kad apie 40 proc. visuomenės neturi atsargų ar didesnių atlyginimų, o dėl to jų padėtis yra labai įtempta.
Gerai, kad žmonės objektyviai suprato šį laikotarpį ir aktyviai įsitraukė į darbo rinką, kadangi pajamos iš darbo yra viena iš pagrindinių garantijų bet kuriai krizei. Tai labai gerai, kad žmonės tai supranta, ir gerai, jog Vyriausybė tai supranta ir dėl to stengiasi maksimaliai investuoti į užimtumą.
Du trečdaliai lietuvių uždirba mažesnę nei vidutinę algą – 1100 eurų į rankas. Ką tai sako apie mūsų visuomenę, ar tie skaičiai adekvatūs?
Jie atitinka mūsų našumo lygį. Supraskite, negalima mokėti didesnių pinigų, jei mes paprasčiausiai nepagaminame, jei mūsų gamybinės programos yra skurdžios. Norėtųsi, kad būtų mokama daugiau, ir žmonės pirmiausia reaguoja į realias pajamas jų kišenėse, todėl reikia galvoti apie Lietuvos verslo našumo didinimą.
Ar didėjančios palūkanos neįklampins žmonių į skolų liūną, sužinokite reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
