Šia tema tinklalaidėje „Sukasi pasaulis“ kalbėjo tv3.lt žurnalistai Ona Šniukštaitė ir Andrius Jakimčuk.
Prieš kiek daugiau nei savaitę JAV komikas Druski socialiniame tinkle „X“ paskelbė kelių minučių vaizdo įrašą su prierašu apie tai, „kaip elgiasi baltaodės konservatyvių pažiūrų moterys Amerikoje“. Vaizdo įraše jis pasirodo persirengęs baltaode moterimi – su šviesiu peruku ir pašviesinta oda. Toks pasirodymas viešojoje erdvėje vadinamas „whiteface“.
Nors komikas aiškiai neįvardijo konkretaus asmens, dalis auditorijos spėjo, kad tai gali būti parodija apie konservatyvių pažiūrų nuomonės formuotojo našlę Eriką Kirk. Vis dėlto svarbu pažymėti: viešų šaltinių duomenimis, pati Erika Kirk į šį vaizdo įrašą nereagavo, o komiko atstovai paneigė gandus apie galimus teisinius veiksmus. Socialiniuose tinkluose paplitę tariami pareiškimai ar „tweetai“ apie konfliktą neatitinka patvirtintų faktų.
Kaip dažnai nutinka, diskusiją dar labiau įkaitino ne pats turinys, o reakcijos į jį. Vieni žiūrovai teigė, kad tai – taikli satyra, parodanti tam tikrus elgesio stereotipus. Kitiems toks humoras pasirodė nepriimtinas, ypač turint omenyje, kad parodijuojamas asmuo yra patyręs asmeninę tragediją.
Tačiau platesnė diskusija sukasi ne apie konkretų žmogų, o apie patį reiškinį: ar „whiteface“ yra lygiavertis „blackface“, kuris yra vienareikšmiškai smerkiamas?
Istoriškai „blackface“ turi aiškų ir dokumentuotą kontekstą. Jis siejamas su XIX a. JAV pramogų industrija, kai baltaodžiai aktoriai juodindavo veidus ir rasistiškai vaizduodavo juodaodžius, taip įtvirtindami stereotipus ir prisidėdami prie diskriminacijos. Dėl šios priežasties ši praktika šiandien laikoma įžeidžiančia ir nepriimtina.
Tuo tarpu „whiteface“ neturi tokio paties istorinio ir sisteminio konteksto. Dalis komentatorių ir akademinių šaltinių pabrėžia, kad šie reiškiniai nėra lygiaverčiai: vienas susijęs su istoriškai įtvirtinta diskriminacija, kitas dažniau interpretuojamas kaip satyra ar socialinė kritika. Vis dėlto tai nereiškia, kad „whiteface“ automatiškai laikomas priimtinu – vertinimai išlieka labai skirtingi ir priklauso nuo konteksto bei auditorijos.
Landsbergio eilės apie žydelką
Ši diskusija JAV turi aiškias istorines šaknis, tačiau panašūs klausimai kyla ir Lietuvoje – tik kitomis formomis. Pavyzdžiui, viešojoje erdvėje vis dar pasitaiko žodžių ar posakių, kurie vieniems atrodo neutralūs ar net tradiciniai, o kitiems – žeidžiantys.
Vienas iš tokių atvejų – žodis „žydelka“. Lietuvos politikas Vytautas Landsbergis yra pavartojęs šį terminą bandydamas atkreipti dėmesį į antisemitinės kalbos nelogiškumą, pabrėždamas, kad net lietuviams svarbioje religinėje kultūroje svarbios figūros buvo žydų kilmės. Tačiau Lietuvos žydų bendruomenė viešai nurodė, kad toks žodis yra įžeidus, nepaisant „gerų intencijų“.
Panaši situacija ir su žodžiu „čigonai“, kuris ilgą laiką buvo vartojamas kasdienėje kalboje, tačiau šiandien vis dažniau keičiamas į „romai“, atsižvelgiant į pačios bendruomenės savivardį ir jautrumą.
„Aš esu linkus klausyti tų grupių, jeigu jos sako, kad „ne – mums nepatinka, jeigu jūs persidažote juodai. Tas pats ir dėl tam tikrų žodžių sakymo – dabar turime tokią visuomenę, kuri gali pasakyti, kad jiems skaudu, tai ir nesakome“ – tinklalaidėje kalbėjo tv3.lt žurnalistė Ona Šniukštaitė.
Taip pat aptarėme Donaldo Trumpo pareiškimus dėl NATO, „KitKat“ „amžiaus vagystę“ ir kitas šią savaitę dėmesį patraukusias temas, o visą tinklalaidę galite pažiūrėti ir „YouTube“, paspaudus ant šios nuorodos.
- 00:00 Trumpo smūgiai NATO: su ES taip elgiasi, nes mes silpni?
- 25:11 Baltaveidystė, čigonai ir žydelkos: kaip reaguojam, jeigu kažką žeidžia kitų elgesys?
- 46:34 „KitKat“ – amžiaus vagystė ar amžiaus reklaminė kampanija?
- 53:33 Kaip lenkai vandenį iš krano pardavinėjo
- 56:05 Rusų valdininkas ir jo 5 vilos Ispanijoje
