Apie tai, kodėl Vilnius ir Kaunas turtingėja, o regionai skęsta skurde, naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo „Luminor“ banko ekonomistas Žygimintas Mauricas ir Nacionalinio skurdo mažinimo organizacijų tinklo vadovė Aistė Adomavičienė.
Vilnius tapo turtingiausiu regionu Baltijos šalyse ir aplenkė Talino regioną, neatsilieka ir Kaunas, ką tai reiškia ir, kokia naujausia informacija?
Ž. Mauricas: Tai yra džiugi žinia Lietuvai, nes ilgą laiką žiūrėjome į Estiją, konkrečiai į Taliną, kaip į kelrodę žvaigždę. Estija ir Latvija iš esmės yra vieno miesto valstybės, Talino regionas sukuria daugiau nei 60 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP) Estijoje, Rygos regionas – beveik 70 proc. BVP. Lietuvoje mes turime išskirtinumą, Vilnius sukuria tik 40 proc., todėl mes nesame vieno miesto valstybė.
Estai žiūri į Lietuvą ir į Vilnių su tam tikru susižavėjimu ir nerimu. Kita gera naujiena – ta, kad Vilniaus regionas, pagal šį rodiklį, viršija ES vidurkį. Tai, jeigu norite pasižiūrėti, kaip gyvena vidutinis europietis – nuvažiuokite į Vilniaus regioną ir pamatysite.
Vakar, kai papasakojau kolegoms, draugams apie naujausius duomenis, jie iškart sakė, kad šitie duomenys taip pat rodo, kad kainos didėja, pragyvenimas Vilniuje yra brangesnis, ką atsakytumėt?
Ž. Mauricas: Taip, bet kokio ekonominio augimo kita medalio pusė yra kainų augimas, svarbu, kad kainos augtų lėčiau nei auga ekonomika. Lietuvos aukso amžius buvo maždaug 2013–2019 metais, tada turėjom penkmetį turbulencijų, bet, net ir tuo laikotarpiu, priešingai nei daugelis kitų ES valstybių, mes sugebėjom auginti gyventojų pajamas sparčiau nei kilo kainos. O jos kilo labai sparčiai. Vieniems šios žinios geros, kitiems – ne tokios geros.
Gyventojų apklausos rodo, kad vis daugiau žmonių gyvena skurde, tai vadinama antrąja Lietuva, ar galėtumėte papasakoti apie tą pusę, kokia situacija ten?
A. Adomavičienė: Vilniaus miestas tikrai šoka labai aukštai, o Vilniaus regionas yra labai netolygus. Nuvažiuokime 40 km nuo Vilniaus, į kokį nors kaimelį ir pamatysime, kaip ten žmonės gyvena, jie net neturi automobilio ar viešojo transporto ir jie net negali atvažiuoti į tą turtingą Vilnių ir čia dirbti. Įsitvirtinti jie taip pat neturi jokių galimybių, nes kainos tokios, kad sudėtinga įpirkti.
Statistika rodo, kad skurdo rizika nesikeičia, bet Valstybinės duomenų agentūros eksperimentiniai duomenys rodo, kad skurdo rizikos srityje Vilnius yra žemiau ES vidurkio. Tačiau vidurio ir vakarų Lietuva automatiškai yra aukščiau. Kaunas taip pat neatrodo blogai, tačiau nesiveja to vidurkio, kito regiono, kuris skurdo rizikos atžvilgiu atrodytų geriau, nėra. Tai yra Vilniaus privalumas.
Tačiau, iš susitikimų su žmonėmis matome, kad žmonės jaučiasi atsiliekantys nuo kažkokio aukštesnio standarto ir jie jo nepaveja. Jeigu žmogus turi negalią ar yra pensinio amžiaus, jo gaunamos išmokos nepriklauso nuo gyvenamosios vietos, todėl Vilniuje išgyventi ir išsilaikyti yra sudėtinga. <...> Vaizdas nėra vienodas, tačiau aš vengčiau naudoti terminą „dvi Lietuvos“, nes, manau, kad mes visi turime šansą.
Ką rodo naujausi duomenys apie kitus Lietuvos miestus ir regionus?
Ž. Mauricas: Dažnai akcentuojama didelė regioninė atskirtis Lietuvoje, tačiau, išskaidant atskirai, regioninė atskirtis Lietuvoje nėra išskirtinai didelė. Tai čia yra mūsų stiprybė, bent jau lyginant su Latvija. Estija taip pat yra 1–1,5 miesto valstybė. Lietuva yra žymiai labiau pasiskaidžiusi. Jeigu pasižiūrėsime į pastarąjį dešimtmetį, Kauno regionas augo net šiek tiek sparčiau nei Vilnius, jo dalis bendrame Lietuvos pyrage yra išaugusi.
Taip pat turime kitus pakankamai ekonomiškai gyvybingus regioninius centrus, pavyzdžiui, Klaipėda pastaruoju metu šovė į viršų, bent jau demografiškai, Šiauliai, kurie atrado savo nišą pramonės sektoriuje, ir tam tikri kiti miestai, kurių pavydėtų ir Latvija, ir Estija tai tikrai. Regioninė atskirtis, be abejo, yra, tačiau, Centrinės, Rytų Europos ir Baltijos šalių regione mes neišsiskiriame, netgi šiek tiek mūsų atskirtis yra mažesnė. <...>
Regioninė atskirtis Lietuvoje nėra esminis iššūkis, esminis skirtumas yra tas, kad mes turime didžiulius lūžius, krizes, kartų kaitą, didžiulę įgūdžių, kalbų, kompiuterinio raštingumo, atskirtį. Tai apsunkina padėtį, apsunkina atskirties mažinimo uždavinį.
Visą pokalbį rasite straipsnio pradžioje.
