Pasigirdus kalbų apie transporto rinkos šuoliuką aukštyn, vairuotojų gyslose vėl užvirė kraujas: jei rinka po truputį atsigauna, kodėl nei 100 litų nepadidėjo algos. Finansiniai klausimai – jau keletą metų yra nuolatinis vairuotojų galvos skausmas. Kad ir kiek audrų bekeltų įnirtingai ratus po Europą sukiojantys tolimųjų reisų atstovai, sistema nekinta – darbo sutartyje nurodoma šiek tiek didesnė nei 1000 litų alga. Visas kitas užmokestis – dienpinigiai ir „juodieji“ pinigai.
Man dirbi – man esi skolingas
Mantas vienoje iš Šiaulių transporto įmonių (rinkoje veikia jau 12 m.), pradėjo dirbti prieš pora mėnesių. Šiuo metu jau ieškosi kitos darbovietės, nes už 5 savaičių darbo laikotarpį užsienyje tegavo 50 eurų. Šie pinigai buvo sumokėti „juodai“.
„Pagal susitarimą už reisą į Italiją man turėjo būti mokama 0,25 Lt už kilometrą. Taigi buvau paskaičiavęs, kad uždirbsiu 750 eurų. Kai nunešiau ataskaitas už įvykdytą reisą, pradėjo atskaityti už viską be jokių paaiškinimų, todėl taip ir likau nesupratęs, kodėl algos gaunu 50 eurų ir tuos „juodai“. Iš karto padaviau pareiškimą išeiti iš darbo, bet įmonė vis vilkina šį procesą, mat buhalterė atostogauja“, – dėsto jaunas vairuotojas.
Anot Manto, dirbti teko siaubingomis sąlygomis: „Vilkikas senas, nėra kondicionieriaus, laukti krovinio teko dvi dienas 36 laipsnių karštyje“.
Vairuotojas Povilas, dirbantis beveik dešimtmetį veikiančioje Vilniaus įmonėje sako iki krizės pradžios gaudavęs 1041 Lt plius 200 Lt už dieną užsienyje. „Dabar už kilometrą moka 0,25 Lt ir 60 Lt dienpinigių. Atostogų lapai klastojami. Per mėnesį nuvažiuoju apie 13 000 km, 6 savaites praleidžiu Europoje, 3 - namie“, – pasakoja Povilas.
Vidmantas, dirbantis Utenos rajone įsikūrusioje įmonėje, iki krizės už reisą gaudavo 20 proc. krovinio vertės sumą. Iš jos būdavo nuskaičiuojami mokesčiai. „Šiuo metu moka 16 proc. krovinio vertės. Taigi už 45 dienų reisą iš Vokietijos pramoninio regiono į Irkutską (apie 15 000 km), gaunu 3500 Lt, jei nieko nenuskaito“, – sako vairuotojas.
Vienoje iš didžiausių Vilniaus įmonių dirbantis Aidas prieš prasidedant sunkmečiui galėdavo uždirbti solidžią algą, mat jam buvo mokama 0,45 Lt už kilometrą. „Deja, dabar moka tik 0,28 Lt už kilometrą. Jei vairuotojas yra įnešęs 1000 eurų užstatą – gauna 0,38 Lt už kilometrą“, – dėsto Aidas.
Vairuotojai, dirbantys įmonėse, kurios veža krovinius į Skandinaviją, tikina, kad jiems mokama fiksuota suma už reisą: į Švediją ir atgal – 500 Lt, į Norvegiją – 900 Lt.
Kalbinti vairuotojai vienbalsiai teigia, kad jų algos, prasidėjus krizei, sumažėjo perpus: „2007 m. uždirbdavau apie 5 000 Lt per mėnesį, dabar tik 2 500 Lt. Ir tai – tik tuo atveju, jei gerai sekasi. Na, žinoma, aš nesu iš tų vairuotojų, kurie neišlipdami iš vilkiko dirba pusmetį. Porą reisų padaręs, reikalauju išeiginių, nes norisi ir su šeima pabūti“, – savo poziciją darbo atžvilgiu išreiškia kaunietis Adomas.
Kiek linksmesnė darbinė situacija Robertui iš Klaipėdos. Vyras dirba tolimųjų reisų vairuotoju jau 15 metų. Šiuo metu į užsienį gabena šaldytas prekes.
„Pagrindinis mano maršrutas – Maskva–Ispanija. Iš Ispanijos šaldytą mėsą vežu į Maskvą. Taip pat tenka gabenti krovinį iš Lietuvos į Ispaniją. Už tokį reisą man sumoka nuo 1300 iki 1700 Lt (jeigu krovinys iškraunamas Ispanijos pradžioje ir nereikia blaškytis po šalį – 1300 Lt, jei apie Madridą – 1500 Lt, jei link Portugalijos – 1700 Lt). Įprastai reisas Ispanija–Maskva trunka 2,5 savaitės. Per mėnesį dažniausiai spėju nuvažiuoti ir grįžti atgal du kartus, taigi uždirbu apie 3600 Lt“, – kalba klaipėdiškis.
Pašnekovas, paklaustas, ar laiku gauna algą, sako, kad ją sumoka visada laiku: „Kiekvieno mėnesio pradžioje gaunu atlyginimą, o pabaigoje – 500 Lt avansą. Žinoma, labai dažnai daro išskaitas: už sunaudotą didesnį degalų kiekį nei nustatyta, už degalų pylimąsi degalinėje, kurios nenurodė vadybininkai, už telefono sąskaitos limito viršijimą (limitas 100 Lt). Šių pinigų neužtenka, nes tenka skambinti vadybininkams, krovinių gavėjams".
Jis sako, kad jo darbo sutartyje nurodyta alga tokia, kaip ir daugelio – 1040 Lt ir 50 proc. dienpinigių. „Dienpinigiai vėliau minusuojami iš priskaityto atlyginimo. Už tą laiką, kai stovima laukiant krovinio – nemokama“, – dalinasi darbo subtilybėmis vairuotojas.
Jis pabrėžia, kad nelinksma situacija laukia ir susirgus: „Kai oficiali alga tokia maža, už biuletenį „Sodra“ mokėtų vos kelis šimtus litų. „Kaip išmaitinti šeimą, už ką pirkti vaistus, jei neturi santaupų“.
Vygandas prie vilkiko vairo praleido daugiau kaip 8 m. Vyras iki krizės dirbo didelėje Vilniaus įmonėje, turinčioje per 100 vilkikų parką. „Už reisą Lietuva–Šiaurės Italija gaudavau 450 eurų, Lietuva–Maskva – 350 eurų. Iki krizės papildomai mokėjo už prastovas, už didelį vairuotojo stažą įmonėje. Atskaitymus darydavo tik tada, jei įvykdavo kažkas rimto – sudaužei vilkiką ar kitu būdu padarei nuostolių įmonei. Per du mėnesius spėdavau padaryti du reisus ir gaudavau apie 6 000 Lt. Prasidėjus sunkmečiui, nebemokėjo už prastovas, stažą, pakrovimus ir iškrovimus, taip pat buvo sumažinti įkainiai už reisus. Dėl prastovų pailgėjo reiso trukmė, tai dabar per mėnesį spėju įvykdyti tik vieną reisą. Prieš metus pakeičiau darbovietę. Dabar dirbu su šaldytuvine puspriekabe. Algos gaunu apie 2400 Lt“, – dėsto šiaulietis.
Vis dėlto pagrindinė problema ne sumažėję algos, bet tai, kad jų tenka laukti kartais ir kelis mėnesius. Neretai, neištvėrę tokios nepagarbos žmogui ir darbui, geriausi Lietuvos vairuotojai, mokantys bent vieną užsienio kalbą, išvyksta dirbti svetur. Ten, anot jų, kitoks požiūris į vairuotojo procesiją, į patį žmogų.
Ne paslaptis, kad kai kuriose Lietuvos įmonėse vairuotojams netgi už kelius tenka sumokėti iš savo algos. „Mūsų įmonė niekaip negali susitarti su norvegais dėl kelių apmokestinimo, tad kartais pareiškia, kad aš turiu sumokėti už Norvegijos kelius. Absurdiška situacija ir dėl degalų normų: 26–27 l tuščiam vilkikui plius 0, 34 t kilometrui. Po dviejų trijų mėnesius, kai paskaičiuoji, pamatai, kad yra apie 400 l perviršio už kuriuos tenka sumokėti iš algos. Paskutinis direktoriaus įsakymas vėl pribloškė – duotas nurodymas važiuoti be savaitinio poilsio. Baudos Europoje už tokio pobūdžio pažeidimus siekia dešimtis tūkstančių eurų. Įmonė pareiškė, kad įvykus tokiam įvykiui, nesutinka mokėti visos sumos ir siūlo ją pasidalinti per pusę“, – kalba vienos iš didžiausių Lietuvos transporto įmonių vairuotojas.
Nusibodo vergauti – išvažiavau
Šiuo metu užsienyje gyvenantys ir tarptautinėse transporto kompanijose dirbantys lietuviai džiaugiasi, kad jų darbas yra vertinamas. Geriausias to įrodymas – laiku sąskaitoje atsirandantys pinigai, už kuriuos, anot vairuotojų, galima ne tik šeimą išmaitinti, bet ir ligai ar bėdai pasitaupyti.
Vytas, jau metus dirbantis Danijos transporto bendrovėje, sako, kad tik išvykęs svetur suprato, kad čia, Lietuvoje, buvo nuolat darbdavių mulkinamas. „Darbdavys užsienietis supranta, kad vairuotojas atlieka patį sunkiausią darbą, taip uždirbdamas pinigų ne tik sau, savo šeimai, bet ir visai įmonei. Lietuvos transporto įmonių vadovams toks mąstymas dar tebėra aukštas pilotažas. Kodėl, esant galimybei, nepabandyti įsidarbinti užsienio kompanijoje – juk jų vairas toks pats, kabina – tokia pati. Kodėl aš, Lietuvos vairuotojas, turiu gauti 50 proc. dienpinigių? Ar tai reiškia, kad duonos būdamas užsienyje turiu pirkti tik pusė kepalo, pusė sviesto pakelio ir pusė butelio pieno?“, – retoriškai klausia tarptautinės patirties turintis ilgametis vairuotojas.
„Aš vien dėl darbo sąlygų išvažiavau gyventi į užsienį. Tikrai žinau, kad iš manęs nebus atskaitoma už susprogusią padangą, už daugiau išeikvotų degalų nei nustatyta. Kai aš kalbuosi su savo darbdaviu, jis nesupranta, apie kokį didesnį nei nustatyta degalų išnaudojimą kalba Lietuvos darbdaviai. Mes jiems su savo tvarka atrodome bananų šalis. O kaip kitaip – dirbi kelis mėnesius nesiprausęs, be šeimos, sauso maisto užkrimtęs, gyveni stresuodamas, nes bijai, kad krovinio nepavogtų, mat Lietuvos darbdaviai nemoka už saugomas aikšteles, o grįžęs sužinai – esi skolingas darbdaviui“, – piktinasi vairuotojas Vytas.
Pašnekovui nepatinka ir transporto įmonių steigimo tvarka Lietuvoje: „Užsienio įmonės kūrėsi ilgą laiką, buvo kaupiama patirtis, ten nėra „prachadimcų“, viskas vyko evoliucijos būdu, o čia, gimtojoje Lietuvoje, bet koks žioplys gali savo įmonę atidaryt, jei tik turi pinigų ar turtingesnį dėdę. Visai nesvarbu, kad įmonės vadovas su 8 klasių išsilavinimu, o vairuotojas – su aukštojo mokslo diplomu. Čia paradoksai“, – analizuoja vyriškis.
Anot vairuotojo Vyto, neretai atsitinka ir taip, kad Lietuvos įmonės atnaujina vilkikų parką vairuotojų sąskaita – kai tik perkami nauji vilkikai – taip vairuotojų algos mažėja. „Kol Lietuvoje bus taip, kad svarbiau įvaizdis, o ne žmogus, situacija negerės, nes įvaizdis įprastai kuria mažiau pridėtinės vertės nei juodas vairuotojo darbas“, – apibendrina pašnekovas.
Keturiasdešimtmetis Klemensas lietuviškos vairuotojo duonos irgi sako atsivalgęs – pluta pasidariusi per kieta: „Kai nusibodo vergauti darbdaviui, išvažiavau į Londoną. Čia dažau lengvuosius automobilius. Per savaitę uždirbu apie 350 svarų“, – dalijasi patirtimi uteniškis.
Jis sako, kad vairuotojų situacija jau darosi tragikomiška: „Lietuvos darbdaviai įsitikinę, kad geras vairuotojas turėtų būti toks: nemiega, nevalgo, sisioja į „pampersą“ arba visai to nedaro, pinigų neprašo, degalus pilasi už savo pinigus, krovinius susiranda pats, moka darbdaviui už tai, kad gauna darbą, geba skraidyti su 40 t transporto priemone, dar geriau – turėtų mokėti su ja plaukti, kaskart susitikęs darbdavį ofise bučiuoja jam rankas pats, o visa jo giminė dėkoja už galimybę pavairuot „fūrą“.
Kol Lietuvos darbdaviai ir vairuotojai stovės skirtingose barikadų pusėse, panašu, kad Lietuvos transporto įmonių įvaizdis nebus piešiamas šviesiomis spalvomis. Šiuo metu mūsų šalyje vidutinis vairuotojų amžius yra 40–45 m. Jei dabartinė situacija tęsis ir toliau, veikiausiai išsipildys blogųjų pranašų prognozės – Lietuvoje jau greitai į darbą teks priimti per šešiasdešimt metų persiritusius traktorių vairuotojus, kurie dar kol kas gyvi ir nepamiršo patirties, įgytos sovietiniuose kolūkiuose.
Žydrė Dargužytė
