Apie tai laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Kauno technologijos universiteto docentas, energetikos žinovas Daivis Virbickas ir Lietuvos atsinaujinančių išteklių energetikos konfederacijos prezidentas Martynas Nagevičius.
Viešojoje erdvėje ieškoma kaltųjų, kas atsakingas už visą tą peklą, kuri šiuo metu yra, būtent kalbant apie elektros infrastruktūrą ir jos neatnaujinimą. Žvelgiant į tokią situaciją, ką galima iš jos išsinešti, kokias pamokas reikėtų išmokti ir ką reikėtų padaryti, kad tokių kritinių laikotarpių, koks yra dabar, nebūtų?
D. Virbickas. Pirmiausia, tenka labai apgailestauti, kad žmonės ir verslai šiame technologijų amžiuje vis dar gyvena be elektros. Linkiu kuo didžiausios sėkmės ESO kolegoms ir jų rangovams, subrangovams. Žinoma, lengva sėdėti ant sofos ar kabinete ir reguliuoti, kaip ESO turėtų atstatyti tinklus.
Aišku, tie žmonės iš kabinetų galbūt galėtų prisidėti ir skirti kažkokių papildomų pajėgumų. Pavyzdžiui, savivaldybės juk turi visas komunalines pajėgas. Medžiams pjauti, trasoms valyti nereikia labai didelės kvalifikacijos.
Antras dalykas – pamokų tikrai yra. Reikia suprasti, kad tokia situacija neatsirado per vieną dieną ir per vieną dieną tikrai neišsispręs, kad ir kaip pultume kabeliuoti tas linijas ar rėžti tuos medžius.
Energetikos sistemos valdymas yra kompleksinis uždavinys ir, visų pirma, linija linijai nelygu. Vienos linijos yra tranzitinės, žiedinės. Ir jeigu jose kažkas atsitinka, be elektros gali likti ir keletas miestų ar mikrorajonų. Yra atšakinės linijos, kurios maitina, tarkime, vieną kažkokį kvartalą ar gal net keletą sodybų. Tikrai nereikia pulti jų visų kabeliuoti ar iš peties rėžti tų medžių. Reikia padaryti analizę, įsivertinti.
Svarbi pati tinklo konfigūracija. Jeigu linija svarbi, tranzitinė, žiedinė, reikia įvertinti, kiek linijos rezervuoja viena kitą, ar rezervuojanti linija irgi eina per miškingą teritoriją, nes tuomet numatytas rezervas tampa tuščias.
Padarius analizę, atlikus visus skaičiavimus, tiek technologinius, inžinerinius, tiek ekonominius, įvertinus, kur atsiperka, o kur neatsiperka, yra trys pagrindinės priemonės: kabeliavimas, trasų valymas, o kai kur užtenka ir generatorių.
Kalbant apie generatoriaus turėjimą, visi sako: „Nusipirk generatorių – turėsi.“ Jeigu jį naudoji du kartus per metus, tai po tų dvejų metų neužkursi, nes bus išsikrovęs akumuliatorius, nepakeisti tepalai ir variklis nustos dirbti arba neturėsi benzino. Čia vėlgi reikia gerai pasverti, ar juos visiems išdalyti dabar, o po to turbūt visus rasime pirkti turguje, ar geriau sukurti kažkokią sistemą, kaip juos pristatyti laiku, kam teikti prioritetą.
Kitas labai svarbus dalykas, kaip minėjau, – energetikos sistemos valdymas nėra paprastas dalykas, tai kompleksinis uždavinys. Kauno technologijos universitetas, turbūt nesuklysiu pasakydamas, lyderiauja ruošiant energetikus. Labai gaila, bet elektros sistemos įmonėse, inžinerinėse įmonėse, ypač aukščiausioje vadovybėje, trūksta energetikų. Energetikoje trūksta energetikų.
Pavyzdys – ESO valdyba. Labai profesionalūs žmonės, nemažai jų pažįstu, bet, su didžiausia pagarba, iš visų šešių narių nė vienas neturi energetinio išsilavinimo. Nė vienas. Bent vienas galėtų būti, geriausia – du. Vis dėlto tai inžinerinė įmonė.
Tie žmonės puikiai atlieka savo darbą. Jie, kaip vadybininkai, puikiai valdo kaštus. Geras vadybininkas visada ieškos, kaip sumažinti kaštus. Inžinieriaus sprendimai dažnai būna atvirkštiniai – reikia investicijų, reikia padidinti kaštus. Kadangi tose aukščiausiose pozicijose nėra nė vieno inžinieriaus ar energetiko, panašu, kad tie kaštai laimi.
Šios problemos per dieną neišspręsi. Čia reikia kompleksiškai, metai iš metų atlikti analizę, sudaryti prioritetų sąrašą, sudaryti planą, numatyti investicijas, pasiskolinti pinigų. Tikrai galima pasiskolinti – ir pirmyn.
Pašnekovas užsiminė būtent apie elektros tinklų kabeliavimą. VERT atstovai minėjo, kad tai yra brangus malonumas. Tuo metu kiti valdžios atstovai sako, kad galbūt geriau neplėskime kabeliavimo apimties, o nupirkime generatorių. Kokia jūsų pozicija šiuo klausimu?
M. Nagevičius. ESO turi planą – kabeliavimo, bendrą investicijų planą, patvirtintą 2024 metais. Ten yra numatyta apie 3,3 mlrd. eurų visų investicijų ir dalis iš jų yra ir pakeitimui esamų linijų, ir kabeliavimui. Jų tikslas – iki 2028 metų apie 2 tūkst. kilometrų kabeliavimo.
Tai atrodytų mažai, lyginant su tuo, kad iš viso ESO turi apie 55 tūkst. kilometrų 10 kilovoltų linijų. Tačiau kabeliuoti jie numato daugiausia miškingose teritorijose, ten, kur aplink elektros linijas yra daug medžių.
Dabar nori praplėsti dar iki 6 tūkst. kilometrų.
M. Nagevičius. Iš viso tokių linijų miškingose teritorijose yra apie 9 tūkst. kilometrų, o pusė jų jau dabar yra kabeliuose. Tai maždaug ir išeina, kad pagal tai, kas siūloma, miškuose būtų apskritai atsisakyta oro elektros linijų, kas yra gal visiškai ir racionalu.
Aišku, ką ir Daivis sako, turbūt būtų kvaila tiesti tuos kabelius per laukus, nes tai yra didelė investicija. Reikia suprasti, kad kabelis yra maždaug du ar tris kartus brangesnis negu oro linija.
D. Virbickas. Gal net keturis sakyčiau.
Martynas Nagevičius. Taip, tai už tuos pinigus galima energetinį atsparumą pastiprinti kitokiais būdais. Tuo labiau, kad kabelis iš esmės skirtas tik vienai funkcijai – kad, užvirtus medžiui, jis nenutrūktų. Ir viskas.
Bet jeigu kalbame apie kitas grėsmes energetiniam atsparumui, kaip, sakykime, teroristiniai aktai, karinė agresija arba technologiniai gedimai, tai tas kabelis nepadės. O, sakykime, tinklo skaidymas į mikrotinklus, generatoriai, kaupimo baterijos, jungiamos prie skirstymo tinklų, išmanus valdymas, galimybė paimti elektrą iš pačių vartotojų, kas darosi vis labiau aktualu, nes vis daugiau yra gaminančių vartotojų, daugiau vartotojų su kaupimo baterijomis.
Ateityje, matyt, bus ir su elektromobiliais, kurie gali iš akumuliatoriaus patiekti elektrą į tinklą. Čia tokia jau ateities technologija. Kai vertiname atsparumo didinimo tikslus ateičiai, mums reikėtų į tai žiūrėti plačiau, ne tiktai į tai, kiek dar daugiau tų kabelių nutiesti, nes čia yra žymiai kompleksiškesnė problema, kurią reikėtų spręsti. Kabeliai tam tikrose vietose tikrai reikalingi, bet tai tikrai nėra panacėja nuo visų problemų.
Būtent ta idėja – autonominiai mikrotinklai. Žinoma, žvelgiant į paprastą namų ūkį, atrodo, kad idėja graži, bet sudėtinga. Kaip iš esmės būtų galima ją įgyvendinti? Aišku, ne per vieną dieną, bet ką reikėtų padaryti, kad žmonės galbūt rinktųsi būtent tokias alternatyvas?
M. Nagevičius. Jeigu kalbame apie tuos mikrotinklus, Lietuvoje jų turbūt galėtų būti apie 400, nes yra maždaug 400 „Litgrid“ pastočių ir ESO pastočių. Tai reiškia, kad galėtų būti 400 atskirų ESO mikrotinklų. Tai neturėtų būti kiekvieno žmogaus galvosūkis – kaip tai padaryti. Galų gale tai turėtų būti visiems skirtas energetikų sprendimas.
Natūralu, kad padaryti juos visiškai autonominius reiškia, kad, nutrūkus elektros tiekimui, jie užsidaro, kirtikliu atsijungia nuo „Litgrid“, dirba automatiškai, susinchronizuoja ir iš esmės pradeda veikti iš baterijos ir kažkokio rezervinio elektros gamybos šaltinio.
Tai daug kainuotų. Jeigu visa tai darytų pati ESO, tai kainuotų milijardus eurų. Per metus to tikrai nepadarysi. Reikia mažiausiai dešimtmečio. Bet ESO investicijų kryptį vis tiek reikėtų kreipti į tą pusę.
Mano supratimu, dabartinė 2024 metų ESO investicinė programa, atsižvelgiant į paskutinius pokyčius, į vis didėjančias įvairaus pobūdžio grėsmes tinklui, galėtų būti peržiūrėta ir joje būtų galima sudėlioti šiek tiek daugiau akcentų saugumo didinimo link.
Jeigu mes turime, sakykime, kažkokią šių metų investiciją, reikėtų žiūrėti, kad ji būtų planuojama pagal tai, kur norime nueiti po 10–15 metų, kokį tinklą norime sukurti ateityje. O ne daryti vien tai, kas dabar aktualu, nežiūrint į bendrąjį tikslą. Mes turėtume turėti tą vektorių, žinoti, kuria kryptimi einame. Tai labai svarbu.
O vektorius turbūt ir yra tas atsparus tinklas, kuris yra labai lankstus, kuris puikiai veikia ir normaliomis sąlygomis, kuris prisitaiko prie kintamos elektros gamybos vėjo ir saulės elektrinėse. Analogiškai ir lygiagrečiai, dingus elektrai, nutrūkus kokiai nors svarbiai perdavimo linijai, tie mikrotinklai galėtų dirbti autonomiškai.
Visą laidą „Dienos pjūvis“ galite žiūrėti vaizdo įraše, esančiame straipsnio viršuje.
Ir dar jie drįsta sakyti: nekaltinkite ESO vadovo! Tai kas tokiu atveju kaltas, kas į valdybą sukišo ne specialistus? Kas po galais šitą valstybę valdo- pi;liečių rinkta valdžia ar mafija?
