Pernai ūkininkai tikėjosi atsitiesti, tačiau jų finansinė padėtis tik blogėjo. Kad šie metai būtų pelningesni, būtina ieškoti taupymo rezervų.
Kokie jie? Pirmiausia ūkininkai turėtų mažinti išlaidas mineralinėms, ypač azoto, trąšoms pirkti. Vienas paprasčiausių azoto šaltinių yra raudonieji dobilai.
Išlaidos didesnės už pajamas
Ūkininkams, iš hektaro prikūlusiems po 4–5 tonas grūdų ir juos pardavusiems po 170–300 Lt už t, dažnai trūksta pinigų jų auginimo išlaidoms padengti.
Vien tik trąšų ir chemikalų išlaidos vienam hektarui sudaro 900–1100 Lt. O pardavęs keturias tonas miežių ūkininkas gauna tik apie 1000 litų. Šiek tiek brangiau buvo galima parduoti žieminių kviečių derlių, tačiau pelno ir ši kultūra davė nedaug. Šiais metais grūdų supirkimo kainos kažin ar ryškiai didės. Kaip žinome, didžiausią dalį išlaidų auginant javus ar rapsus sudaro mineralinės (iš jų– azoto) trąšos, todėl, norint sumažinti nuostolius, reikia mažinti mineralinių trąšų, ypač kompleksinių, naudojimą. Tačiau beveik visose mūsų dirvose efektyviausios– duodančios didžiausią derliaus priedą, yra azoto trąšos. Vadinasi, jų sumažinimas neigiamai atsilieptų javų derliui. Vienas paprasčiausių azoto šaltinių yra raudonieji dobilai. Hektare jų žydinčioje masėje ir šaknyse yra 200–350 kg azoto (skaičiuojant amonio salietra 600–900 kg).
Raudonieji dobilai gerai pakenčia ir drėgnesnes bei rūgštesnes dirvas, todėl jie Lietuvoje gali būti sėkmingai auginami 450–550 tūkstančių hektarų plote. Būtent tokiame plote raudonieji dobilai auginti nepriklausomoje Lietuvoje 1930–1940 metais. Tačiau okupacija sunaikino ir ūkininkus, ir raudonuosius dobilus.
Kokie svarbiausi šių pasėlių privalumai? Kaip žinome, dėl azotą fiksuojančių gumbelinių bakterijų raudonieji dobilai per metus gali sukaupti 350–400 tūkst. tonų azoto trąšų (skaičiuojant amonio salietra). Ūkininkai, į sėjomainą įtraukę vieną arba du laukus, galėtų sumažinti perkamų azoto trąšų kiekį pusiau. Raudonųjų dobilų nereikia tręšti azoto trąšomis, o juos užarus, dar dvejus metus tręšiant tik minimaliomis 100–150 kg amonio salietros normomis, galima gauti labai gerą javų derlių. Poreikis pirkti mineralines azoto trąšas sumažėtų du kartus.
Nauja veislė– ištvermingesnė
Raudonųjų dobilų galinga šaknų sistema (pagrindinė šaknis siekia iki 1,5 metro) iš podirvio paima nemažai fosforo ir kalio. Po raudonųjų dobilų, dėl trąšos užarus antrąją žolę, galima gauti gerą javų derlių naudojant du kartus mažesnes fosforo ir kalio trąšų normas. Kai dirvoje jų kiekiai vidutiniški, tręšimui minėtų elementų galima ir visai nenaudoti.
Raudonųjų dobilų reikšmę dirvų derlumui didinti teigiamai vertina ir patyrę agronomai. Šiaurės rytų Lietuvoje, Skapiškio apylinkėse, pavyzdingai ūkininkaujančio Jono Pakalnio ūkyje įvestoje sėjomainoje raudonųjų dobilų lauko plotas siekia 180 ha. Jo ūkyje po dobilų kitais metais pasėtų vasarinių kviečių derlius 2008 ir 2009 metais siekė 6–6,5 t. Sudygusiems vasariniams kviečiams patręšti išberta tik 150 kg amonio salietros, o fosforo ir kalio trąšomis kviečiai netręšti. Po dobilų pasėtų vasarinių kviečių lauko dirvožemio struktūra buvo kur kas geresnė, o augalus mažiau kamavo ligos ir kenkėjai. Be to, vasariniams kviečiams tręšti ir apsaugai nuo ligų bei kenkėjų sunaudota tris kartus mažiau lėšų nei kviečiams, sėtiems po rapsų.
Pastaruoju metu raudonųjų dobilų plotams išplėsti– ypač palankios sąlygos. Juolab kad Dotnuvos selekcijos centre habilituotas mokslų daktaras prof. Antanas Svirskis išvedė naują, ypač ištvermingą, atsparią antraknozei ir dobilų vėžiui veislę ’Arimaičiai’. Iki tol Lietuvoje išvestos dobilų veislės jau antraisiais derliaus metais labai išretėdavo arba visai išnykdavo, o ‘Arimaičiai‘ 2–3 naudojimo metus išsilaiko gerai ir nebijo dažnesnio atsėliavimo. Daugiamečių žolių mišiniais su ‘Arimaičių‘ veislės raudonaisiais dobilais užsėtų pievų ir ganyklų nereikėtų trejus metus tręšti azoto trąšomis.
Palyginti su nepriklausomoje Lietuvoje buvusiais dobilų plotais, dabar jų sumažėjo dešimtis kartų. Viena sumažėjimo priežasčių yra nepakankamas įvertinimas dobilų kaip azoto trąšų tiekėjo. Tačiau dobilų plotų plėsti neskatina ir tiesioginės išmokos. Mat jos už deklaruotą dobilų hektarą yra du kartus mažesnės negu už javus, o turėtų būti priešingai. Jei už javus skiriama 350–400 Lt už ha išmoka, tai už dobilus ji turėtų siekti 500–600 Lt už ha. Skiriant tokias išmokas Lietuvos žemdirbiai, pasėję ‘Arimaičių‘ veislės dobilus, per trejus ketverius metus biologiniu raudonųjų dobilų azotu galėtų padengti didesnę pusę bendro azoto trąšų poreikio. Vešliai augantys raudonieji dobilai nustelbia piktžoles, sumažina bendrą laukų piktžolėtumą ir per dirvožemį plintančių ligų pavojų.
Rudenį suarta pirmametė arba antrametė susmulkinta dobiliena palengva pūdama dvejus metus tolygiai maitina po dobilų pasėtus javus. Pagerėjusi dirvos struktūra geriau išsaugo drėgmę, būtiną augalams tarpti.
Maža pieno kaina, mažai ir dobilų
Lietuvoje dabar plačiai paplitęs vytintos žolės silosavimas ritiniuose. Tai yra geriausias pašarų ruošimo būdas. Taip ruošiant pašarą, patiriami mažiausi maisto medžiagų nuostoliai, o nedaug apvytinta raudonųjų dobilų žolė yra labai gerai ėdama ir teigiamai veikia gyvulių sveikatą bei produktyvumą. Vienintelė ir didžiausia dobilų žolės ritiniuose gamybos kliūtis yra pajamų stygius. Dobilų plotus ūkyje lemia išlaidos galvijų bandai išlaikyti. Kadangi melžiamų karvių skaičius nuolat mažėja, poreikis gaminti ritiniuose silosą taip pat mažėja. Pieno ūkių ateitis išlieka miglota, nes pieno gamybos savikainai esant 1–1,2 Lt už kg pieno ūkininkui mokama tik apie 0,30–0,50 Lt. Tokia maža pieno supirkimo kaina verčia atsisakyti gyvulių, t. y. žlugdo ne tik gyvulininkystės, bet ir augalininkystės ūkius.
Ūkininkams siekti geresnių gyvulių produktyvumo ir javų derliaus rezultatų be jokios abejonės padėtų didesni raudonųjų dobilų plotai.
Jurgis Chlevickas
