Agnė Kairiūnaitė, LRT Klasikos laida „Manasis aš“, LRT.lt
Supervizijos – atidaus žvilgsnio į save ir kitus darbo aplinkoje – reikėtų visiems, kuriems rūpi darbo santykiai tarp kolegų ar su klientais. Taip teigia Lietuvos profesinio konsultavimo asociacijos narys Žilvinas Gailius. Anot specialisto, supervizija kainuoja nemažai, bet jos nebuvimas kainuoja dar daugiau.
„Kol žmonės nesusėda ir nepasikalba, sukurti kokybišką produktą labai sunku“, – tvirtina profesinio konsultavimo specialistas. Kokie didžiausi profesinių santykių sunkumai, kuo paremti kolegiški santykiai, kokia jų svarba, ar pakankamai tai suvokiame ir kaip, konstruojant savo profesinį identitetą, gali pagelbėti supervizija? Ž. Gailiaus teigimu, žmonėms ji visų pirma gali padėti tapti laimingesniems.
– Kas yra supervizija?
– Pirmiausia supervizija yra tam tikra konsultavimo forma. Mes orientuojamės į darbo santykius (pabrėžiame žodį „santykiai“). Tai gali būti nesusipratimai, kolegų, padalinių, vadovaujamojo personalo ir darbuotojų nesusikalbėjimas, santykiai su klientais. Supervizija, kaip įrankis, kaip psichohigienos priemonė, ypač reikalinga tiems, kurie dirba su žmonėmis ir nuolat sprendžia žmonių problemas. Tarkim, socialiniai darbuotojai, medikai, slaugytojai, mokytojai nuolat rūpinasi kitais, o kas rūpinasi jais pačiais, kaip profesionalais? Taigi supervizija yra tam tikras įrankis ar priemonė, aštrinanti profesinius įgūdžius, neleidžianti žmogui atbukti jo sunkiame darbe, nuolat atšviežinanti supratimą, kodėl dirbi ir kaip gali dar geriau dirbti. Ji apsaugo nuo pervargimo, perdegimo.
Supervizija gali būti individuali, grupės arba komandos, darbo kolektyvo. Supervizijos, ypač grupės, proceso metu vieni mokosi iš kitų. Tarkim, jeigu supervizija organizuojama mokytojams, grupėje dalyvauja mokytojai iš atskirų mokyklų, jei socialiniams darbuotojams – iš atskirų socialinės rūpybos įstaigų ir t. t. Žmonės dalijasi problemomis, aptaria savo atvejus, analizuoja sunkias situacijas, kurias kasdien išgyvena ir nežino, kaip spręsti.
Jei vyksta komandos ar darbo kolektyvo supervizija, problemos aptariamos remiantis savo institucijos padėtimi. Pavyzdžiui, įmonė turi sunkių klientų ir darbuotojams reikia gerinti darbo kokybę. Žmonės, supervizoriaus padedami, aptaria tuos atvejus, ieško būdų, kaip geriau, kokybiškiau dirbti.
– Šiandien dažnai girdime apie konsultantus, koučerius (liet. – vadovus ugdytojus), rengiančius įvairius mokymus. Dabar tai labai populiarėja, ir konsultacijos, mokymai sulaukia daug lankytojų. Kokia supervizoriaus misija ir darbas?
– Supervizorius yra ir konsultantas, ir vienas iš bendros konsultavimo rinkos veikėjų ar žaidėjų. O klientai laisvai renkasi. Supervizoriai irgi turi gerai dirbti ir įrodyti, kad jie ir jų paslaugos žmonėms reikalingos. Kuo supervizoriai skiriasi nuo kitų konsultantų, pasakyti labai sunku. Reikėtų sėsti prie vieno stalo ir kalbėtis apie požiūrius, konsultavimo mokyklas, kuriomis jie vadovaujasi. Gali būti, kad žmonės (pavyzdžiui, vadovai ugdytojai, supervizoriai, geštalto terapeutai ar humanistinės egzistencinės pakraipos psichologai konsultantai) skirtingai save vadina, bet dirba labai panašiai, tik beveik nėra instrumento, kaip patikrinti. Tad kuo skiriasi ir kuo panašūs supervizija bei konsultuojamasis mokymas (angl. – coaching), irgi labai sunku pasakyti. Mes sakome taip – labai kokybiškas konsultuojamasis mokymas ir yra supervizija.
– Žmonės rūpinasi asmeniniais santykiais ir siekia tobulėti. O kaip yra darbe? Ko gero, darbe praleidžiama daugiau laiko negu namuose su šeima ir draugais. Ar pakankamai rūpinamasi darbo, profesinių, kolegų santykių higiena?
– Labai sunku apibendrinti. Iš savo darbo praktikos galiu pasakyti, kad verslas rūpinasi labiau. Įmonės, kurių vadovai ieško, išbando naujas formas, arba didesnės tarptautinės įmonės supranta, kad ugdyti žmones apsimoka, verta į tai investuoti, todėl tuo užsiima. Jie žino, kad santykiai tarp kolegų lemia ir santykius su klientais, tad mokymai duoda akivaizdžios finansinės ir kitokios naudos. Taigi verslas šiuo atveju pirmauja. Valstybinės institucijos įsitraukia šiek tiek lėčiau, joms sunku patikėti, kad reikia ar verta investuoti į tokius dalykus.
Antroje vietoje, sakyčiau, yra nevyriausybinės organizacijos, ypač socialinės srities, karitatyvinės. Jos labai aktyviai ieško tokių formų, nes ten žmonės dirba ne dėl pinigų, o iš idėjos ir greitai pavargsta, tad jiems reikia ir asmeninio impulso, ir tarpasmeninio mokymosi. Vadovai, ypač verslininkai, asmeninį tobulėjimą jau priėmę kaip savaime suprantamą dalyką, bet jeigu pabando konsultuojamąjį mokymą arba superviziją, pamato, kad darbo santykiai persikelia ir namo. Jie sako: „Betgi čia apie gyvenimą – čia ne tik apie darbą. Čia – mūsų gyvenimas. Mes ir su savo vaikais, namiškiais pradėjome šiek tiek kitaip elgtis, santykiai irgi pradėjo keistis į gerąją pusę.“ Jie džiaugiasi tuo. Taigi tie dalykai susiję. Tu esi žmogus ir negali pabėgti nuo savęs – darbe taikai panašius elgsenos modelius ir namuose.
– Vis dėlto darbo santykiai, kitaip nei asmeniniai, pagrįsti kitokiais motyvais. Kaip Jūs manote, kuo profesiniai santykiai ypatingi?
– Profesiniai santykiai reikalauja ne tik mylėti, globoti vieniems kitus, džiaugtis vieniems kitais, bet ir atskleisti kompetencijas. Bendraujant profesionaliai, neužtenka būti vien geru žmogumi – turi būti ir specialistas. Tiesa, darbo santykiuose siekti rezultato arba atsiskleisti kaip specialistui, parodyti savo kompetenciją nepakanka. Šiuo atveju reikia derinti ir profesines, ir asmenines, žmogiškąsias kompetencijas, bet ne visi tai moka. Reikia suvokti ir įsisąmoninti, kaip galima suderinti ir savo savybes, ir profesinę kompetenciją, kaip įvairūs specialistai gali susikalbėti, girdėti vieni kitus, suprasti, įsigilinti. Tai vadinamieji „minkštieji“ dalykai, kurių aukštosiose mokyklose ar šiaip mokykloje paprastai nemoko. Tačiau jie paskui labai padeda ir savo darbą sklandžiau dirbti, ir geriau jaustis. Skandinavai atliko nemažai tyrimų ir teigia, kad, kai santykiai darbe sklandūs, pagerėja žmonių sveikata, didėja motyvacija eiti į darbą.
– Su kokiomis problemomis dažniausiai susiduria kolektyvas? Kokie didžiausi iššūkiai?
– Darbe labai dažnai susiduriama su vadovavimo iššūkiais tiek iš vadovo, tiek iš pavaldinių pusės. Tarkim, žmonėms dažnai stinga brandesnio vadovavimo, supratimo, ir jie ne iš blogos valios, o dėl kompetencijos stokos nemoka vadovauti. Tai darbuotojus atbaido, atsiranda nepasitikėjimas, ypač jeigu vadovas leidžia sau viešai per posėdžius reikšti neigiamas emocijas. Taigi nuo vadovavimo žmonėms labai smarkiai priklauso bendra įmonės kultūra ir rezultatai (ypač ten, kur reikia kūrybiškumo, kur reikia kurti naujus produktus ar paslaugas). Ten reikia bendradarbiavimo kultūros ir tai vadovui dažnai yra iššūkis.
Kita vertus, ir pavaldiniai dažnai elgiasi klaidingai – žiūri į vadovą ir laukia, kol jis pasakys, ką daryti. Tačiau visiems vadovams norisi, kad žmonės būtų iniciatyvūs, veiksmų imtųsi patys ir t. t. Vadinasi, darbuotojai savotiškai irgi kankinasi, o konsultavimo, supervizijos proceso metu galima įsisąmoninti, išmokti atjausti vadovą ir tapti jam pagalbininku. Tarp kolegų taip pat yra labai daug nuosėdų, neišsakytų dalykų, neišsišnekėjimų vien dėl to, kad nesusėdama ir nėra erdvės pasikalbėti. Kai žmonės, ramiai susėdę ratu, vieni kitus išgirsta, išklauso, gimsta labai daug minčių, kaip galima gerinti ir atmosferą, ir santykius, ir bendradarbiavimą.
Konfliktai su klientais, laikysena klientų atžvilgiu, be abejo, taip pat svarbu. Klientų būna įvairių, bet vis tiek reikia su jais dirbti ir kokybiškai aptarnauti. Per superviziją stiprinamas profesinis identitetas, suvokiama, kaip neprarasti savęs bendraujant su klientu, kaip išlikti ramiam ir nepasiduoti, kad niekas neišmuštų iš pusiausvyros. Pavyzdžiui, dirbame su mokytojais, ir jiems baisu kalbėti su tėvais, nes pastarieji dabar ambicingi, žino savo teises ir reikalauja, kad viską padarytų mokykla. Tarkim, jie nori, kad pradinių klasių mokytoja jau išugdytų asmenybę, nors patys labai užsiėmę ir su vaikais namuose visai neužsiima ir nedirba.
Tokie tėvai tik reikalauja iš mokytojos ir beveik negirdi, kai ji sako, kad reikia dirbti namuose. Tokiais atvejais mokytojai dažnai praranda pusiausvyrą, pradeda nervintis, susierzina. O susierzinęs, tu nebegali kokybiškai dirbti: nei tėvams padėti, nei tą vaiką labiau mylėti. Taigi per mokytojų superviziją mes aiškiname, jog, vos susidūrus su klientu, prasideda darbas su savimi, kad neprarastum vidinės ramybės, pusiausvyros, nes tu esi mokytojas, pavyzdys bet kuriam visuomenės nariui.
Tai darbas su profesiniu identitetu. Kai paprašai tų žmonių užsimerkti, atsisėsti, keletą minučių pagalvoti ir prisiminti, ką jiems davė jų pagarbos verti mokytojai, jie sako, kad tokio klausimo seniai nesvarstė. Taip peržiūrimas profesinis pašaukimas ir stiprinama profesinė laikysena. Jeigu tai grupės supervizija, ji duoda impulsą toliau tobulėti pačiam, dirbti su savimi.
– Supervizijos – privaloma psichologų, psichoterapeutų profesinio gyvenimo praktika, kai dėl sudėtingų atvejų konsultuojamasi su labiau patyrusiais kolegomis. Kaip manote, kokioms dar profesijoms privaloma supervizija nepakenktų?
– Man atrodo, supervizijos reikėtų visiems. Kaip sako mūsų mokytojai vokiečiai, supervizija kainuoja, bet supervizijos nebuvimas kainuoja dar daugiau. Ji tikrai niekam nepakenktų. Manau, į psichologus reikėtų žiūrėti, kaip į gerą pavyzdį, nes jie iš tikrųjų tokiu būdu apsaugo ir savo profesinį identitetą, ir kokybę, gali užtikrinti savo vadinamosios konsultacinės mokyklos kokybę. Tad visiems, kuriems rūpi darbo, tarpusavio santykių, santykių su klientais kokybė, tikrai padėtų supervizija.
– Ar galite pateikti pavyzdžių, kuo supervizija svarbi skirtingų profesijų atstovams?
– Tarkim, versle, ypač gamybos įmonėse, amžinas tiekimo ir gamybos konfliktas – vieni kitus nuolat kaltina ir t. t. O jeigu padalinių vadovai arba darbuotojai dirbtų pagal komandos ar darbo kolektyvo superviziją ir aiškintųsi tuos dalykus, tikrai sklandžiau išspręstų problemas. Dažnai žmonės yra nekalti – supervizijos metu aptariamos funkcijos ir pamatoma, kad jos arba dubliuojasi, arba kažkurios tiesiog nevykdomos. Tad su supervizoriaus pagalba galima peržiūrėti struktūrą, funkcijas ir jų pokyčius, aptarti, kokie žmonės tas funkcijas atlieka ir kaip jie jaučiasi. Koreguojama ne tik funkcija (įstatei žmogų į tam tikras vėžes, ir jis sėkmingai važiuos) – aptariama, įsisąmoninama ir visa emocinė pusė, žmonių tarpusavio priklausomybė ir emocinis ryšys. Sakykim, kol „Mercedes“ įmonė neturėjo supervizoriaus, mechanikai ir dizaineriai dirbo skirtinguose baruose: mechanikai sukonstravo variklį, dizaineriai korpusą, bet tas variklis buvo per sunkus. Taigi kol žmonės nesusėda ir nepasikalba, sukurti kokybišką produktą labai sunku.
Supervizija kalba ne tik apie santykius tarp žmonių, bet ir apie padalinių, atskirų skyrių, funkcinius santykius. Konsultantas ar supervizorius padeda pažvelgti iš šalies, kitomis akimis, ir žmonės pamato klaidas, tobulintinus dalykus, supranta, kuo yra nepatenkinti, ieško išeičių, alternatyvių būdų, kaip spręsti situaciją, kuri galbūt jau taip įsisenėjusi ir savaime suprantama, kad net pamirštama (čia kaip žuvis – tik ištraukta iš vandens ji pamato, kad jai vandens trūksta). Dažnai būna, kad žmogus po supervizijos supranta, kad dirba ne čia, kankinasi pats ir kankina kitus, todėl apsisprendžia išeiti. Esu sutikęs tokių klientų ir žinau, kad dabar jie dėkingi supervizoriui ir laimingi, jog ryžosi išeiti ir nesikankinti.
Juk kada supervizija užsakoma? Kai yra sunku. Šiaip sau, jeigu esate laimingi, papildomų paslaugų nereikia. Bet jeigu sunku, žmogus užstrigęs, nebeišsprendžia problemų, pradeda nebemiegoti naktimis, reikia pagalbos iš šalies. O konsultantai, vadovai ugdytojai, supervizoriai gali padėti tapti laimingesniems. Žinoma, žmogaus pats turi apsispręsti, dirbti, bet šiuo atveju jam padedama eiti pokyčių keliu.
