Apie situaciją nekilnojamojo turto rinkoje naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja bendrovės „Citus“ vadovas Šarūnas Tarutis ir Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas dr. Evaldas Stankevičius.
Įžangoje minėjau apie brangstančias statybines medžiagas. Dalis verslo atstovų užsiminė apie brangstantį putplastį – medžiagą, reikalingą šildinimui. Ar tas pastebėjimas nėra iš piršto laužtas? Ar iš tikrųjų matote būtent šios medžiagos stygių? Ir kokia situacija su kitomis statybinėmis medžiagomis?
Š. Tarutis: Aš sakyčiau, jeigu kalbėtume apie skaudžiausią stygių mūsų rinkoje šiai dienai, tai yra surenkamas gelžbetonis. Lietuvoje yra vos keli gamintojai, kurie sugeba pateikti šitą produktą, todėl natūralu, kad reikia planuoti iš anksto ir stoti į eilę, norint gauti savo kvotą.
Derybinė galia, apie kurią kalbėjau tarp būsto pirkėjų ir vystytojų, dabar visiškai apsisuka tarp vystytojų ir gelžbetonio gamintojų.
Kiekvienas sako: „Viskas gerai, mes norime su jumis dirbti, bet pasižiūrėkite, kokio dydžio kariniai objektai vykdomi, kur yra valstybės užsakymai ir garantijos.“
Mes net darėme tyrimus, kreipėmės į Latviją, Lenkiją, tačiau atsakymas visur buvo tas pats. Jie sako: „Ko jūs stebitės? Mums irgi įdomūs jūsų kariniai miesteliai.“
Tai tikrai yra iššūkis, nes pasiūla labai ribota.
Kas liečia putplastį, taip – matome, kad kainos kyla. Tikrai kyla. Kadangi turime daug projektų skirtingose stadijose, labai gerai matome situaciją, priklausomai nuo to, kuriame etape projektas pereina prie fasadų šiltinimo darbų.
Vis dėlto tiekėjų dar yra ir kartais, sumokėjus šiek tiek daugiau, tą gaminį galima surasti. Su surenkamu gelžbetoniu dažnai būna kitaip – mokėk kiek nori, jo fiziškai tiesiog nebus.
O kai projektas jau suprojektuotas būtent tokiam konstruktyvui, jo perprojektavimas, tarkime, iš mūro, reikštų dar bent metų trukmės procesą.
Taigi, putplasčio kainų augimas jaučiasi, tačiau apšiltinamoji pastato dalis nėra esminis konstruktyvas. Tai nėra ta dedamoji, kuri galėtų sustabdyti projektą arba padaryti jį nerentabilų.
Gerbiamas Evaldai, iš to, ką girdime, tarsi peršasi mintis, kad tai yra klasikinis kaštų infliacijos pavyzdys – brangstant žaliavoms, įmonės, norėdamos išlaikyti pelno maržas, kelia galutinės produkcijos kainas. Ar matote šį reiškinį? Gal išskirtumėte ir kitų tendencijų?
E. Stankevičius: Turbūt čia nieko labai nuostabaus nėra. Brangsta nafta, brangsta su nafta susiję produktai, brangsta ir tas pats stirenas, iš kurio gaminamas polistirenas. Akivaizdu, kad tas pabrangimas tikrai persiduoda per visus kanalus.
Man atrodo, čia nėra nei labai didelė naujiena, nei kažkas labai naujo. Tai kartojasi metai iš metų. Jei grįžtume penkmetį atgal, matytume, kad 2020–2021 metais statybų sąnaudų indeksas kilo apie 20 proc.
Panašu, kad labai panaši tendencija kartojasi ir dabar. Vienos medžiagos gal šiek tiek pinga, kitos brangsta, tačiau bendra tendencija vis tiek išlieka augimo kryptimi.
Tas brangimas persiduoda per visus kanalus, o pinigai tiesiog šiek tiek nuvertėja.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
Gyvenamuju namu dauguma stato be gelzbetoniniu perdangu.
O daugoabuciai, kam jie rūpi? Miesto meras ir toliau pučia burbula kad kainos nekristu nepasirasyneja leidimu.
Avuliui gerai, ispūūūstos kainos pastoviai. Geria ir linksminasi su tuo pačiu benkunsku.
Kur žiūri prokurorė?
Kas apmokėjo kelione su LRYTU?
