Savitarną pradėjo diegti keli parduotuvių tinklai Amerikoje. Pavyzdžiui, „Kohl's“ išbando savitarnos kasas keliose savo parduotuvėse. „H&M“ jas pridėjo trijose parduotuvėse ir planuoja iki kitų metų pabaigos jas įdiegti daugiau nei 30 parduotuvių.
„Bed Bath & Beyond“ pirmą kartą išbandė savitarnos kasas savo parduotuvėje Niujorke praėjusiais metais ir nuo to laiko juos įtraukė į dar keletą vietų. „Zara“ savitarnos kasas turi 20 savo didžiausių parduotuvių JAV.
„Plus Uniqlo“, „Primark“ ir kiti tinklai taip pat pradėjo diegti savitarnos kasas kai kuriose savo parduotuvėse.
Taupymo sumetimais siekia mažinti darbuotojų poreikį
Šie mažmenininkai pradeda taikyti savitarną dėl įvairių priežasčių, tarp kurių išlaidų mažinimas darbo jėgai, klientų poreikiai ir technologijų pažanga.
Darbo užmokesčio sąnaudos yra viena didžiausių parduotuvių išlaidų eilučių, todėl jas siekiama mažinti, be to, vis daugiau pirkėjų perka internetu. O savitarnos kasa iš esmės perkelia apmokamų darbuotojų darbą patiems klientams.
Savitarnos kasos sumažina kasininkų poreikį, todėl mažmeninės prekybos sąjungos paprastai prieštarauja šiai technologijai. Remiantis JAV Darbo statistikos biuro (angl. Bureau of Labor Statistics) duomenimis, per ateinantį dešimtmetį mažmeninės prekybos sektoriuje dirbančių kasininkų skaičius turėtų sumažėti apie 10 proc.
Tačiau diegdamos savitarną parduotuvės atkreipia dėmesį į klientus, kurie renkasi atsiskaitymą savarankiškai ir mano, kad tai – greičiau ir patogiau nei atsiskaityti per tradicinę kasą.
Milijonai klientų per COVID–19 pandemiją pirmą kartą pasinaudojo savitarna, kad vengtų artimesnio kontakto su darbuotojais ir kitais pirkėjais, taip priprasdami prie šios technologijos.
Tačiau įmonių bandymai didinti savitarnos kasų skaičių didina riziką, kad bus daugiau susierzinusių klientų ir vagysčių.
Praėjusiais metais atlikus 1 tūkst. pirkėjų apklausą paaiškėjo, kad 67 proc. iš jų teigė patyrę sunkumų prie savitarnos kasos. Klaidos tokiose jose yra tokios dažnos, kad dėl jų atsirado net dešimtys „memų“ (t.y. juokelių) ir „TikTok“ vaizdo įrašų, kuriuose dėl tokių atvejų skundžiasi klientai.
Klientai taip pat neretai tyčia daro klaidas nuskaitydami brūkšninius kodus, taip pat pavagia daiktus neprižiūrimose savitarnos kasose.
Kodėl pirkėjai turi neapmokamai dirbti, kad gautų prekes?
Be to, tradiciškai drabužių ir universalinės parduotuvės ant prekių klijuoja saugos etiketes ar magnetus, kad išvengtų vagysčių. Su savitarnos kasomis iškyla problema, kad klientai nėra pratę patys nuimti saugos žymų, o dauguma savitarnos kasų net nėra tam pritaikytos.
Keletas parduotuvių šios problemos mėgina išvengti naudodamos radijo dažnio, o ne kietąsias žymes arba investuoja į tokias savitarnos kasas, kurios automatiškai atpažįsta ir pašalina saugos etiketes.
Tačiau kai kurie pastebi dar vieną problemą – tai didina atskirtį tarp parduotuvių, kai vienas klientų segmentas gauna geresnes paslaugas nei kiti. Mat mažai tikėtina, kad prabangių prekių ženklių parduotuvės leis savo darbuotojams stebėti priverstinį „nemokamą“ darbą.
„Ar tai ankstyvas žvilgsnis į ateitį, kai pasiturintys žmonės bus aptarnauti, o darbininkų klasė turės atlikti neapmokamą darbą, kad gautų maisto ir drabužių?“ – retoriškai klausė „Drew“ universiteto sociologas Christopheris Andrewsas.
