1992 metais tai buvo 15 valstybių valiutos sąjunga. Po dviejų metų, biudžeto deficitų augimas prarado kontrolę, įsiviešpatavo hiperinfliacija, o ekonomikos susitraukė. Sovietų Sąjungos rublio zonoje liko tik dvi narės.
Kol graikų politikai grasina sulaužyti tarptautinių rėmėjų nustatytas sąlygas, Ispanija prašo finansinės pagalbos, o Šiaurės Europos šalys spyriojasi remti pietus, istorikai klausia – ar euro regionui gresia panašus likimas, rašo „Bloomberg“.
Sovietų patirtis rodo, kad „toks išėjimas yra keblus ir veda prie pajamų netekimo ir infliacijos, žmonės yra teisūs jo bijodami“, – sako Prinstono universiteto profesorius Haroldas Jamesas.
„Tai nėra patraukli analogija, nes visos Sovietų Sąjungos valstybės turėjo rimtų problemų visą dešimtąjį dešimtmetį.“
Nors skirtumai tarp SSRS ir ES yra didesni nei jų panašumai, tai yra paralelė, kuri gali pasirodyti naudinga vertinant skolų krizę, teigia istorikai.
Jos abi yra pokarinės konstrukcijos, suformuotos kaip atsakas į kolektyvinę traumą. Abejais atvejais steigėjų karta krizės ir disintegracijos akivaizdoje buvo beišnykstanti.
Pamirštas ryšys
„Sovietų Sąjungos ir Europos Sąjungos abi prarado kartą, kuri prisimena, kokia buvo sąjungos esmė, kolektyvinio išgyvenimo jausmas, – sako Ivanas Krastevas Liberalių strategijų centro pirmininkas. – Sovietų Sąjunga buvo suformuota po Pirmojo pasaulinio karo ir ES – po Antrojo pasaulinio karo. Sovietai bent jau turėjo bendrą kalbą.“
Vizija, kuri jungė Sovietų Sąjungos valstybes buvo komunizmas. Kai pagrindiniu principu buvo pradėta abejoti, iš dalies dėl demokratijos atėjimo į buvusias satelitines rytų Europos valstybes po Berlyno sienos griūties 1989 metais, tikėjimas Sovietų valdžia išnyko.
Graikijos išėjimas iš euro bloko suduotų stiprų smūgį ES egzistavimo priežasčiai, kuri 1957 metais Romos sutartyje įrašyta taip – „pakloti pagrindus dar glaudesnei sąjungai“, sakė Markas Mazoweris iš Kolumbijos universiteto.
„ES buvo vedama elito ideologinės vizijos“, – sakė M. Mazoweris. – Kai tik ideologinę ateities viziją paneigia įvykiai, iškyla problema. Toks pasitikėjimo ideologija trūkumas sunaikino Sovietų Sąjungą.“
Po rublio zonos žlugimo, pasak istoriko Stepheno Kotkino, prezidentas Michailas Gorbačiovas ir jo varžovas Borisas Jelcinas beveik netyčia išmontavo Sovietų Sąjungą.
Rusijos respublika, vedama Jelcino, 1990 metais paskelbė nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos ir tapo pirmąją, po Baltijos valstybių, tai padariusia Sovietų šalimi. Ja pasekė Ukraina, Baltarusija ir Moldova. Toks žingsnis privedė prie 286 mln. gyventojų turinčios federacijos išsiskyrimo. Euro zona turi 331 mln. gyventojų.
M. Gorbačiovas bandė suformuluoti naują „Sąjungos sutartį“, tačiau jau buvo per vėlu. 1991 m. Rusija, Ukraina ir Baltarusija paskelbė Nepriklausomų valstybių sandraugą, kuri neturėjo jokio parlamento, prezidento ar pilietybės.
Ekonominiai saitai
Nors trys šalys dabar turi skirtingas valiutas, jos liko susietos ekonomiškai.
Rusija išlieka didžiausia Ukrainos prekybos partnere ir šių metų pirmą ketvirtį sudarė 28 proc. eksporto ir 38 proc. importo, pasak šalies statistikos komiteto Kijeve. Estijoje, buvusioje Sovietų valstybėje, kuri priėmė eurą, prekyba su Rusija sudaro 9 procentus.
Baltarusija, tradiciškai Rusijos lojaliausia sąjungininkė posovietinėje eroje, yra vienintelė nepriklausoma valstybė apart Rusijos, kuri pardavinėja Rusijos rubliais denominuotas obligacijas.
Pamoka ES – ji turėtų atidžiai sekti, ką daro Vokietija, ir nekreipti dėmesio į siūlymus kurti mažesnę euro zoną arba „dviejų greičių Europą“, sako I. Krastevas. Sąjungos nesuyra dėl bėdų periferinėse šalyse, jos yra iš branduolio, tikino jis.
„Gąsdinantis paradoksas“
Alternatyvus gilesnės politinės sąjungos scenarijus siekiant išgelbėti eurą gali būti dar pavojingesnis, sako britų istorikas Antony Beevoras.
„Mes tuoj išvysime gąsdinantį paradoksą, – sakė A. Beevoras. – Jei ES nuspręs staigiai susivienyti, kad kontroliuotų Pietų ekonomikas, kurioms taip sunkiai sekasi, tada mes praktiškai išvysime rinkiminę Briuselio diktatūrą, kurioje tik prezidento rinkimai bus tiesioginiai. Tai atneš priešingą rezultatą, negu jie nori. Tai yra, tai prikels nacionalizmo monstrą.“
Sistemos silpnoji vieta
„Niekas netrunka amžinai, – sako Ericas Hobsbawmas iš Londono universiteto. – Europos projektas bandė paversti Europą savotiška federaline valstybe. Aš niekad netikėjau, kad tai suveiks.“
„Visa Europos esybė yra ta, kad ji neturi vienybės pagrindo, – sako 94 metų amžiaus E. Hobsbawmas. – Graikija yra ypatingas atvejis, kuris parodo potencialią sistemos silpnąją vietą.“
Sovietų valstybėms susigrąžinus senas sienas, fiskalinė sąjunga iširo. Po to sekė netramdomi deficitai ir hiperinfliacija. Ukrainos vidutinė ketvirčių infliaciją nuo 1992 metų antro iki 1993 m. trečio ketvirčio buvo apie 100 procentų, teigė Patrickas Conwayus iš Šiaurės Karolinos Universiteto savo esė.
Rusijos smūgis
Galų gale, Rusija turėjo susidurti su mirtinu rublio zonos smūgiu, įvesdama griežčiausius apribojimus ir valiutos reformą 1993 metais.
P. Conwayus rašė, kad „rublio zonos griūtis yra svarbi Vakarų Europai. Monetarinė sąjunga reikalauja fiskalinio valdymo bei fiskalinių apribojimų.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel nuolat kartoja, kad euras yra klijai, kurie laiko Europą kartu. „Jei euras žlugs, žlugs Europa“, – sakė ji praėjusį lapkritį.
Bėda ta, kad, kaip rodo rublio patirtis, bendra valiuta reikalauja savų klijų, kurie nėra ekonominiai, sakė I. Krastevas.
„Valiuta reiškia pasitikėjimą, – sakė jis. – Norint turėti bendrą valiutą reikia bendros pilietybės jausmo. Yra gerai turėti bendrą narystės jausmą.“
