JAV krizės ir pergalės.
Jungtinės Amerikos Valstijos yra neabejotinai viena iš ekonomiškai laisviausių bent jau didžiųjų valstybių. Daugelyje sričių ji galėtų būti pavyzdys kitiems. Tačiau tai, ką tenka matyti ir girdėti šiandien, – sukrečia. Į areną iškelti du pagrindiniai ekonomikos gyvinimo receptai. Pirmas - JAV centrinis bankas (Federalinė rezervų sistema) palūkanų normą sumažino nuo 4.25 iki 3.0 procentų, o daugybė analitikų trimituoja, kad tai per vėlu ir per mažai. Antras - prezidentas įtikina Kongresą JAV piliečiams išrašyti čekių už 100 milijardų dolerių (dar už 50 mlrd. dolerių lengvatų verslui) tik tam, kad žmonės galėtų lengviau ir daugiau išleisti bei taip „pagyvinti“ ekonomiką, ir daugybė analitikų vėlgi džiaugiasi, bet sako, kad reikėtų daugiau...
Visa tai remiasi arba tiesiog naivumu, arba taip vadinamąja cikliškai subalansuota politika: suprask, kai ekonominis pakilimas, tai bandom daryti, kad visi išleistų mažiau ir nebūtų skolinimosi, o kai vyksta nuosmukis – darome atvirkščiai. Tačiau panašu, kad tikrosios verslo ciklų priežastys yra pamirštos, o išgirdę apie jas JAV ekonominės politikos diriguotojai ir komentuotojai linkę užsikimšti ausis.
Krizės priežastys
Reikalas kaip tik tas, kad dabartinės krizės priežastis yra ilgas, sistemiškas, nuolat vykdomas skolinimasis ir taip didinama pinigų masė. Federalinis rezervas lengvina sąlygas skolintis bankams, bankai skolinasi ir įsuka pinigų multiplikatorių. Per aštuonerius metus iš karto išleisti prieinamų dolerių (MZM) kiekis išaugo daugiau kaip 70 procentų. Žmonės vis daugiau gėrybių gali pirkti vartojimui arba investuoti į nekilnojamąjį turtą, tuo pačiu skolinasi ir verslas vis naujiems verslo projektams. Problema „tik“ viena – vartojimo ir investicijų į vartojimo prekių gamybą srityje vadovaujamasi neteisingu signalu: dėl pinigų masės didinimo visi jaučiasi turtingesni negu iš tikrųjų yra.
Keinsistinis „stebuklingas“ ekonomikos pagyvinimas ir visuotinis praturtėjimas yra miražas, nes padidinus pinigų kiekį nei gėrybių, nei galimybių jas sukurti ateityje nepadaugėja. Austrų ekonominė mokykla tai aiškina jau apie nuo praėjusio šimtmečio pradžios – nuo tada kai Keinsistiniai receptai dar buvo laikomi teisingais. Žodžiu, viskas šiandien kažkaip išvirkščiai – JAV bando gydytis tuo, kuo serga – lengvų pinigų kiekio didinimu. Neatsitiktinai tokia politika lyginama su daugiadienėmis alkoholizmo lenktynėmis bandant apgauti ir aplenkti patį save.
Ne tas būdas
Palūkanų normų mažinimas nėra tas kelias, kuris padėtų išlipti iš recesijos. Jis tik nukreipia ribotus išteklius į pernelyg optimistinį investavimą (o tai reiškia – į investavimą nebūtiniausioms gėrybėms gaminti), nepagrįstą išlaidavimą, o atitinkamai – ir netinkamai besiklostančią visą ūkio struktūrą. Kuo toliau šiuo keliu bus nueita, tuo skaudesnis bus ekonomikos atsistatymas į savo normalias vėžes, kai žmonėms vėl apsimokės taupyti, kai verslo sėkmė bus ne dėl to, kad visi turi pinigų, o dėl to, kad patenkinami svarbiausi (o ne bet kokie) vartotojų norai.
Beje, visą šį kelią Jungtinės Valstijos jau praėjo prieš aštuonis dešimtmečius. Kredito ekspansija, ekonominis optimizmas, kainų korekcija realybės link, tolimesnė kreditų ekspansija, ilgas sąstingis ir lėtas kapanojimasis iš Didžiosios depresijos. Galima tikėtis, kad tokio kelio neteks pakartoti, bet geriau yra ne tikėtis, o išmokti pamokas.
Išmokos šeimoms iš biudžeto būtų gal ir visai normalus receptas, jei tai būtų mokesčių (o kartu – ir viešųjų išlaidų) mažinimas. Tačiau dabar tai planuojama netgi ne kaip mokesčių mažinimas, o kaip parama išlaidauti. Išmokos tik nukreiptos paskatinti vartojimą. Pastarasis jau iki šiol buvo užaugintas kreditų ekspansijos – nuolat lengvinamo pinigų skolinimo bankams ir taip užsukamos infliacijos mašinos.
Valdžios išlaidos pastaruoju metu, beje augo ypač sparčiai dėl karo Irake, grynai politinių interesų padiktuotų sprendimų, ir, matyt, dėl atitinkamo ekonomikos supratimo. Tačiau apie valdžios išlaidų ribojimą net nekalbama, nors būtent tai yra problema: JAV biudžetas nuo iš 200 milijardų pliuso 2000 metais pavirto į per 200 milijardų minusą, Valstybės skola išaugo beveik dviem trečdaliais, gynybos išlaidos – penkiasdešimčia procentų. Kitaip tariant, dabartiniai 150 milijonų net nėra numatyti kaip tikras normalus mokesčių mažinimas. Pats papildomo čekio gavimas tiesiog signalizuoja – eikit ir drąsiai leiskit pinigus toliau.
JAV visa tai dar aktualiau nei kitoms ekonomikoms, nes kredito ekspansijos politika pakerta dolerio kursą. Pastarasis Euro atžvilgiu nukrito tragiškai. Aukso atžvilgiu – net kelis kartus. O doleris, kaip žinia, ne tik JAV, bet ir pasaulinė valiuta. Pasaulyje gi jau dabar akivaizdu, kad vis mažiau ir mažiau kas benori naudoti infliuojantį dolerį kaip atsiskaitymo vienetą ir laikymo bei taupymo valiutą. Tai reiškia, kad infliacinės politikos pasekmes dar sustiprina iš užsienio rinkų į JAV rinką sugrįžtantys doleriai.
Trumpalaikė pergalė
Tad neverta džiaugtis, kad po minėtų intervencijų kiek atsigavo akcijų rinkos. Tai – trumpalaikė pergalė, tolygi alkoholiko būklės palengvėjimui po papildomos briaunuotos stiklinės ugninio gėrimo. Jei taip bus ir toliau, JAV ekonomika stovės vis ant silpnesnių ir silpnesnių monetarinių pamatų, o pinigai bus vis prastesnis ir prastesnis rodiklis, kas yra ekonomiškai labiau, o kas mažiau vertinamos gėrybės. Tai niekur į gera nenuves.
Taigi, šį kartą nesimokykim iš Amerikos. Ir iš Tarptautinio valiutos fondo, kurio vadovas Davose pareiškė, kad nuo šiol valstybėms reikia daugiau išleisti ir nesiekti subalansuoto biudžeto. Ekonomikos dėsniai veikia nepriklausomai nuo to, kaip mums patinka šiandieninės vakarykščių sprendimų pagirios. Atsisakyti žalingos pinigų ir biudžeto politikos reikia iš karto, o ne tada, kai jau nebebus galima kitaip.
Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas
