Šių projektų istorija rodo, kad tik skirtingoms politinėms partijoms sutarus dėl ilgalaikių strateginių projektų ir tęsiant ankstesnių vyriausybių pradėtus darbus galima pasiekti sėkmingų rezultatų. Daugelis tokio pobūdžio infrastruktūros projektų yra ilgalaikiai, jų realizavimui reikia daugiau laiko nei viena Seimo kadencija. Žinant Lietuvos politikos specifiką, pavyzdžiui, konfliktus dėl vykdomos politikos, kurie formuojasi valdančiųjų ir oponuojančių koalicijų pagrindu ir paprastai apsunkina ankstesnės vyriausybės darytų darbų tęstinumą, elektros jungčių įgyvendinimo sėkmė turėtų būti laikoma pavyzdžiu ir įkvėpimu strateginiams darbams ir struktūrinėms reformoms kitose srityse.
Žinoma, šių projektų įgyvendinimas taip pat nebuvo sklandus. Jų terminai buvo ne kartą atidėti, o įgyvendinimo metu buvo kilę nesutarimų su kitais regiono partneriais – Lenkija bei Latvija. Prisiminkim net pusantrų metų išeikvojusį ginčą tarp Latvijos ir Lietuvos vyriausybių dėl to, į kurią Baltijos šalį turėtų būti tiesiama elektros jungtis su Švedija. Atrodo, kad pagrindinis ginčo šaltinis buvo Latvijos vidaus politika ir šios šalies politikų noras parodyti savo rinkėjams, kad ir jie turi svarbių strateginių darbų, o ne vien stebi, ką daro Estija ir Lietuva. Tik įsijungus Europos Komisijai ir Švedijos institucijoms šį ginčą pavyko išspręsti. Europos Komisijos veikla, koordinuojant šių jungčių ir kitų Baltijos jūros regiono energetikos projektų įgyvendinimą Baltijos energetikos rinkos jungčių plano formatu, taip pat tapo geru pavyzdžiu, kaip Europos Sąjungos institucijų įsijungimas gali padėti išspręsti nesutarimus tarp Baltijos valstybių.
Minėtų projektų įgyvendinimą trikdė ne tik nesutarimai su kitomis regiono šalimis, bet ir Lietuvos vidaus politika. Lietuvos vidaus politika ir sąsajos tarp politikų bei interesų grupių ne kartą sutrikdė planus įgyvendinti elektros jungtį su Lenkija. Gera idėja apie privataus partnerio įtraukimą pagrįstas, tačiau „buldozerio“ principu stumtas „Leo“ projektas, supriešinęs visuomenę ir verslo bendruomenę, taip pat sulėtino šių projektų įgyvendinimo darbus. Tiesa, privataus investuotojo susidomėjimas Lietuvos jungtimi su Švedija parodė, kad šis projektas turi ir komercinę prasmę. Apskritai, elektros jungčių projektai yra reikšmingi ir dėl to, jog jie atitinka ir strateginius Lietuvos tikslus turėti alternatyvius tiekimo šaltinius ir šitaip būti mažiau pažeidžiamiems spaudimui iš dominuojančio tiekėjo, ir ekonominę logiką, kuria siekiama sukurti sąlygas konkurencijai, neteikiant pirmenybės konkretiems energijos šaltiniams, kurių patrauklumas gali keistis kintant technologijoms, rinkai ar geopolitinei situacijai.
Tiesa, mėgstantys sąmokslo teorijas ar ekonomiką suvokiantys kaip „nulinės sumos“ žaidimą, kuriame svarbesnis eksportas, o ne konkurencija ir galimybė rinktis galutiniam vartotojui, sakys, kad nereikia pernelyg džiaugtis, nes šiomis elektros energijos jungtimis gali pasinaudoti rusiškos elektros pardavėjai. Galbūt ir galės. Tačiau infrastruktūra konkurencijai tarp skirtingų tiekėjų būtent tai ir reiškia, kad ja gali naudotis siūlantys geriausias kainas. Svarbiausia, kad jie nėra vieninteliai, o pamėginus politiniais tikslais manipuliuoti kainomis ar kitomis tiekimo sąlygomis juos greitai pakeis kiti. O geros kainos svarbios ir Lietuvos gyventojams, ir elektrą naudojančio verslo konkurencingumui.
Beje, kalbant apie konkurenciją energetikoje verta prisiminti ir dominuojančių įsitikinimų kaitą Lietuvoje. Vos prieš kokius penkiolika metų mintis apie konkurenciją energetikoje susilaukdavo pašaipios reakcijos iš energetikų (dažniausiai turinčių inžinerinį išsilavinimą) bendruomenės. „Negi šalia esančių elektros tinklų statysime kitus, kad konkuruotų tarpusavyje“ – toks ir panašūs komentarai atmesdavo bet kokių svarstymų apie konkurencinės aplinkos kūrimą galimybę. Politikai cituodavo senas vadovėlines frazes apie natūralias monopolijas ar viešuosius interesus. Prieš keletą dešimtmečių Vakarų valstybėse panašiai buvo vertinamas ir telekomunikacijų sektorius. Tačiau technologinė pažanga, sudariusi galimybes mobilioms ryšio priemonėms, iš esmės pakeitė situaciją telekomunikacijose, mobilų ryšį iš prabangios tik turtingiesiems prieinamos paslaugos pavertė masine paslauga. Gaunant sąskaitą už paslaugas retai aplanko malonus nustebimas, tačiau jei tai įvyksta, tai paprastai būna gavus sąskaitą už mobilųjį ryšį... O mintis apie žmonių protesto akcijas prie telekomunikacijos bendrovės apskritai skamba absurdiškai, nors jos buvo realybė prieš kiek daugiau nei penkiolika metų.
Panašus technologinės kaitos ir konkurencijos stiprėjimo procesas vyksta ir energetikoje. Keičiasi ne tik reali situacija, bet ir mąstymas apie ekonominę energetinių projektų pusę. Kažkada savaime suprantamomis laikytos idėjos apie valstybės vaidmenį energetikoje jau grimzda užmarštin. Tikėtina, kad prie to prisidės ir sėkminga elektros jungčių veikla. Galbūt ateityje panašūs pokyčiai įvyks ir kol kas vis dar uždarose, su politiniu elitu glaudžiai susijusiose geležinkelių ir kitose valstybės įmonių dominuojamose srityse.
