Ekspertai atvirauja – gyventojas turi turėti, ką veikti – dirbti arba ilsėtis, o ten, kur nėra nei patrauklių darbo vietų, nei realios galimybės įpirkti būstą, naujos statybos stebuklai neįvyksta.
Ar municipalinio būsto plėtra galėtų tapti sprendimu regionams ir ar ji realiai pajėgi pajudinti nuomos ar pardavimo kainas? Apie tai tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja „Inreal“ investicijų ir analizės vadovas Tomas Sovijus Kvainickas ir „Citus“ nekilnojamojo turto analitikė Ugnė Žiogelė.
Kas gali išgelbėti regionus?
Jūsų kolegė užsiminė apie Molėtų kraštą ir tą ekonominę sėkmę, žvelgiant į infrastruktūrą ir apskritai plėtojimąsi. Kalbant apie kitus regionus, kas galėtų „išgelbėti“ tuos rajonus?
T. S. Kvainickas: Gyventojas turi kažką galėti veikti, t.y. dirbti arba ilsėtis. Rinkimės vieną iš dviejų. Neringoje jokios pramonės nėra ir, turbūt, nelabai reikėtų, bet būsto kainos yra didžiausios Lietuvoje, nes tiesiog ribota pasiūla, patrauklios savybės. Tas pats ir Palangoje, kur daugybė būsto yra poilsio būstai ir kainos yra aukštos – tai poilsio zonos.
Kai kalbame apie labiau tipines savivaldybes, labiau tipines gyvenvietes, taip, yra sodybų pirkimo ypatumai. Kažkas galbūt turi ir nedidelį butuką nedideliame miestelyje, kur aplinkui graži gamta – vėlgi rekreacinis, poilsio būstas. Bet jeigu kalbame apie gyventojus, kurie perka pirmąjį būstą, pagrindinį savo būstą, jie turi ten turėti galimybę dirbti.
Galima nusipirkti būstą Molėtuose ir dirbti Vilniuje, jeigu nieko prieš truputėlį ilgiau pavažinėti kiekvieną dieną, arba dirbi nuotoliu. Bet jeigu tai yra toliau nutolusioje savivaldybėje, reikia daugiau ir brangesnių darbo vietų, nes pigios darbo vietos nelabai išspręs problemą.
Nauja statyba – ar Vilniuje, ar Kaišiadoryse, ar Prienuose – kainuos labai panašiai, atmetus žemės kainos skirtumus, atmetus galbūt kažkokius architektūrinius sprendinius. Bet statybos darbai, medžiagos kainuoja tiek pat, o senas būstas ten nėra brangus.
Tai gyventojo pakeitimo kaštai – pereiti iš seno būsto į naują – labai hiperbolizuojant galima sakyti, kad jis net neturėjo turto, jam reikia įsigyti jį iš naujo.
Vilniaus mieste turi senesnės statybos būstą – taip, jis pigesnis, bet jis nėra tiek pigesnis, kiek mažesnėse savivaldybėse.
Kainos atžvilgiu skiriasi. Ir be brangesnių darbo vietų, be galimybės gyventojams įpirkti naujos statybos būstą, jo nelabai ir bus ten.
Ministerija mini idėją apie municipalinio būsto plėtojimą. Ar tokio būsto plėtojimas galėtų palengvinti žmonių galimybes gyventi skirtinguose rajonuose?
U. Žiogelė: Didžiuosiuose miestuose nematyčiau, kad tai labai turėtų veikti, bet jeigu kalbame apie regionus – taip, matyčiau kaip vieną iš galimybių.
Bet jeigu kalbant apie nuomą ir municipalinį būstą, man atrodo, kad pasiūla ir paklausa dabar yra pakankamai subalansuota, kad atlieptų ir tuos poreikius.
O kaip jūs vertinate, Tomai, ar matote perspektyvą?
T. S. Kvainickas: Viskas priklausys nuo to, kokiomis sąlygomis tai bus nuomojama. Taip, turime subalansuotą rinką, kurioje pasiūlos kiekis atitinka galinčiųjų pirkti būstą pirkėjų skaičių – bent jau trumpuoju ir vidutiniu laikotarpiu.
Bet ne visi gyventojai turi galimybę įsigyti naują būstą ar netgi senos statybos būstą. Jeigu tiems gyventojams suteikiama galimybė gauti paramą iš savivaldybės municipalinio būsto forma, tai jie, galima sakyti, nedalyvavo tipinėje būsto rinkoje.
Tarkime, nekilnojamojo turto vystytojai ar esamo turto pardavėjai nepraranda paklausos, bet tiems gyventojams užtikrinami jų poreikiai.
Kažkiek tai paveiktų nuomos rinką, nes jeigu neturi pradinio įnašo, jeigu neturi pakankamų pajamų, kad atitiktum atsakingojo skolinimo nuostatus – nuomos rinkoje niekas neklausia, ar tavo nuomos mokestis neviršija 40 ar 50 proc. pajamų. Tau reikia kažkur gyventi, tu turi susimokėti nuomos mokestį, nes būstą įpirkti sudėtinga.
Tai municipalinio būsto plėtra galbūt kiek sumažintų nuomos kainas. Pardavimo kainas tai galėtų paveikti per investicinio būsto prizmę – padidėjus nuomos pasiūlai, galbūt sumažėtų poreikis investiciniam būstui nuomoti, būtų mažesnė jo grąža.
Tai turėtų kažkokį poveikį, bet labai abejotina, kad savivaldybės turėtų tokius resursus, kad galėtų išvystyti tiek municipalinio būsto, ypač trumpuoju laikotarpiu, kad kardinaliai paveiktų rinką.
K. Žuromskas: „Esmė yra ne tik būsto pasiūla“
Aplinkos ministras interviu BNS yra sakę, kad yra kalbamasi su Socialinės apsaugos ir darbo ministerija dėl galimybės kurti municipalinį būstą.
Pasak jo, būtų atrinkti tam tikri fondai, kad savivaldybės galėtų statyti ne tik socialinį, bet ir municipalinį būstą.
„Žiedinėms savivaldybėms jungiantis galėtų atsirasti papildomas būstų fondas, per kurį būtų galima skatinti ir pritraukti žmones į savo rajonus.
Nes esmė yra ne tik būsto pasiūla – svarbu, ką žmonės, gyvendami toje teritorijoje, dirbs, kur eis vaikai į darželius ir kokios bus mokyklos.
Net ir galėdami pasiūlyti daugiau būstų mažesniuose miestuose, dar nereiškia, kad žmonės ten rinksis` gyventi, jei nebus socialinių paslaugų, darželių ir mokyklų. Tokiu atveju žmonės gali rinktis brangesnį būstą, bet didžiuosiuose miestuose“, – yra sakęs ministras.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
