Lietuvos banko tyrėjas Mihnea Constantinescu nagrinėjo atlyginimų tendencijas Lietuvos verslo sektoriuje. Jis nustatė, kad atsiranda ryškūs skirtumai tarp eksportuojančių įmonių bei neeksportuojančių, o taip pat ir pabrėžė naują tendenciją, kuri susiformavo Lietuvoje po krizės.
Atlyginimų dydis susijęs su produktyvumu
M. Constantinescu tv3.lt portalui pasakojo, kad pagrindinis elementas darantis skirtį tarp mokamų atlyginimų įmonėse – produktyvumas. Tiesa nors produktyvumas skirtingose įmonėse ir padidėja vienodai, tyrimas parodė, kad valandinio atlyginimo augimas gali skirtis. Tad nors ir produktyvuams svarbus, yra ir kitų specifinių elementų kiekvienai verslo sričiai, kurie taip pat paaiškina atsirandančius skirtumus. Pavyzdžiui, ar įmonė eksportuoja ar ne: eksportuojančios įmonės dėl didesnio darbo našumo moka vidutiniškai didesnius atlyginimus nei neeksportuojančios.
Tikrai yra koreliacija, ir skirtingu laikotarpiu, skirtingose industrijose matyti kaip produktyvumo padidėjimas turi įtakos algos padidėjimui. Tai jaučiama visose industrijos šakose. Bet, pavyzdžiui, turime, kaip nekilnojamojo turto industriją, kur padidėjęs produktyvumas daug mažiau persiduoda į didesnę algą, nei, pavyzdžiui, gamyboje“, – informuoja jis.
Be to, jis išskiria, kad viena yra nagrinėti valandinį atlyginimą, visai kas kita – vidutinę sumokamą algą.
„Žiūrint į atlygį mokamą už valandą, nelygybė mažėja, tai yra pozityvu. Tačiau pastebime, kad vis daugiau įmonių įdarbina vis mažiau valandų. Tai reiškia, kad tave įdarbina, bet tu dirbsi ne 8 val. o 6 ar 4 val. per dieną. Ir kai pažiūrime į algų statistiką matome, kad daug didesnė algų nelygybė tose įmonėse, kuriose dirba įdarbinti pilnai darbo dienai ir mažesniam valandų skaičiui. Tai parodo ir kaip įmonės yra pajėgios gaminti. Diegiamos technologijos pakeičia žmogišką jėga ir nereikia darbuotojui dirbti 8 darbo valandų“ , – tv3.lt pasakojo jis.
Jis pateikia savo tyrimo rezultatus apie atlyginimų netolygumus skirtinguose verslo sektoriuose. Matuojant pagal valandinį atlyginimą, didžiausi skirtumai fiksuojami informacijos ir nekilnojamojo turto sektoriuose. „Tai gali būti labai nevienodų įgūdžių, reikalingų šioms pramonės šakoms, atspindys“, – nurodo M. Constantinescu. Mažesni skirtumai fiksuojami statyboje, žemės ūkyje ir gamyboje.
Po krizės įsivyravo tendencija: darbina ne pilnu etatu
Kaip Lietuvos banko tyrėjas teigia, didžiausi darbo užmokesčio skirtumai matomi mažose ir itin mažose įmonėse. Be to, matyti, kad tam tikrose ekonominėse veiklose daugėja dirbančių ne visu etatu darbuotojų. Tai prisideda prie darbo pajamų atotrūkio tarp dirbančių visą ir ne visą darbo dieną.
Paklaustas, ar šie duomenys gali byloti apie šešėlinę ekonomiką – įmonės linkusios oficialiai įdarbinti ne pilnu etatu, bet žmonės iš tiesų dirba pilnu – tyrėjas atsako, kad tai gali būti vienas iš paaiškinimų, tačiau tai nustatyti sunku. Veikiau tikėtina kita versija, kad po krizės įsivyravo nauja „mada“.
„Aš pažiūriu į statistiką prieš 2008 m., tai tam tikru aspektu šešėlinė ekonomika buvo net didesnė prieš krizę nei po krizės. Turint omeny, kad prieš krizę daugybė verslų įdarbino pilnai darbo dienai darbuotojus, per krizę dėl to, kad nebuvo norima atleisti daugumos, pradėjo darbinti ne visai darbo dienai. Tuo metu tai buvo specifinis dalykas, tačiau po krizės tarsi tapo norma. Pavyzdžiui, gamybos sektoriuje po krizės ypač padaugėjo dirbančiųjų ne pilną darbo dieną.
Ir šis aspektas dažnai pražiūrimas. Turime žmonių, iš kurių prašoma dirbti mažiau valandų ir jie uždirba dėl to mažiau, o įmonės reikalauja daugiau darbuotojų. Tai yra didelis nesutapimas – ką žmonės gali daryti ir ko įmonė reikalauja iš žmogaus“, – atskleidžia M. Constantinescu.
Jis siūlo, kad tiek valdžia, tiek verslai rūpintųsi mokymų sistema, jog žmogus būtų suinteresuotas mokytis visą savo gyvenimą, o ne tik įgyti formalių žinių universitete ar įgūdžių vienoje darbovietėje.
„Visi turi būti suinteresuoti, kad darbuotojai būtų lankstūs. Įsivaizduokime, jei po 5 metų kurioje nors verslo šakoje išaugs darbuotojų poreikis. Būdami lankstūs darbuotojai lengvai galės pereiti iš vienos sferos į kitą. Valdžiai nuimtų spaudimą nuo išmokų bedarbiams, o industrija būtų labiau prisitaikiusi prie besikeičiančios aplinkos. Dėl to reikia apmokymų sistemos, kurios ruoštų gyventojus programuoti ir panašiai“, – komentavo jis.
Ekonomistas: nelygybę užverda šešėlis
„Danske Bank“ vyriausiasis Baltijos šalių ekonomistas Rokas Grajauskas komentuodamas sako, kad tikėtina, jog mažose įmonėse yra didesnė šešėlio grėsmė ir ten žmonės gali būti darbinami ne pilnu etatu. Visgi jis nurodo, kad didžioji pajamų nelygybė ateina ne iš atlyginimų skirtumo įmonėse, o dėl to, kad uždirbamos didelės pajamos be jokių mokesčių.
„Mes kalbame apie mokestines lengvatas ūkininkams, visi verslo liudijimai ir panašiai, ir ten efektyvus tarifas nulinis. Per tą patį šešėlį valstybė nesurenka pajamų. Jei šešėlis didelis, valstybės pajamos mažos ir mažai galima skirti toms socialinėms grupėms, kurios priklauso nuo valstybės. Pensininkai ir kiti gyvena skurdžiai ir turi mažas pajamas. Tai čia susidaro didžioji nelygybė, o ne tarp tų, kur įmonėje mokami skirtingi atlyginimai. Turi būti tie skirtumai, nes ir kvalifikacija skiriasi, ir motyvavimo sistema yra: jei vienodi atlyginimai bus, nebus motyvacijos dirbti“, – sako R. Grajauskas.
Finansų ministras Vilius Šapoka ketvirtadienį organizuotoje Lietuvos banko konferencijoje apie pajamų nelygybę Lietuvoje teigė, kad mokesčių sistema bus peržvelgta, kad pelno mokestis nebepriklaustų nuo profesijos.
„Norėčiau grįžti prie pamatinių skirtumų: teisingumo, visuotinio privalomumo. Šiuo metu negalime būti tikri, kad Lietuvoje yra ir vienas, ir kitas. Galime per pavyzdžius pasižiūrėti. Individualioje veikloje: mokytojas dirbantis mokės 15 proc., jei prekybininkas tai 5 proc., žurnalistas 15 proc., ūkininkas 5 proc. pajamų mokesčio. Negalima traktuoti, kad tokia situacija teisinga. Siūloma spręsti, kad pelnas ne nuo profesijos priklausytų, o nuo pelno dydžio“, – kalbėjo V. Šapoka.
