Vis dėlto nekilnojamo turto (NT) vystytojai sako, kad dabartinė situacija daug sudėtingesnė nei paprastas noras daugiau uždirbti.
Esą tiekėjai dirba nežinodami, kiek medžiagos kainuos po kelių mėnesių, o didžiausia įtampa šiandien jaučiama ne naujos statybos projektuose, o renovacijos sektoriuje, kur šiltinimo medžiagos sudaro itin didelę visų darbų kainos dalį.
Apie situaciją nekilnojamojo turto rinkoje naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja bendrovės „Citus“ vadovas Šarūnas Tarutis ir Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto docentas dr. Evaldas Stankevičius.
Gerbiamas Šarūnai, nepaleidžiant minties apie putplasčio brangimą – iš vartotojų pusės pasigirsta pastebėjimų, kad dalis bendrovių, tiekiančių putplastį ar kitas statybines medžiagas, tarsi fiktyviai bando padidinti kainas.
Taip pat kalbama, kad tiekėjai didesnėms įmonėms taiko tam tikrus apribojimus, norėdami produkciją parduoti brangiau. Vertinant iš jūsų patirties, ar matote tokių galimo piktnaudžiavimo atvejų?
Š. Tarutis: Filosofiškai žiūrint, tikriausiai vienas pagrindinių bet kokio verslo tikslų yra maksimalus pelningumas. Todėl natūralu, kad tam tikrų strateginių ėjimų gali būti.
Tačiau aš į šitą situaciją žiūrėčiau paprasčiau. Vienas dalykas – tos kvotos skirtingiems vystytojams iš tiekėjų pusės dažnai yra tiesiog bandymas „nesudėti visų kiaušinių į vieną pintinę“.
Įsivaizduokime situaciją – jeigu mes, kaip didelis rinkos dalyvis, nueitume pas medžiagų tiekėją ir užsirezervuotume visą mums reikalingą kiekį, mažesni rinkos dalyviai apskritai negautų medžiagų. Socialiai tai tikrai neatrodytų labai gražiai.
Kitas dalykas – didesni vystytojai medžiagas kontraktuoja pakankamai ilgam laikui į priekį. Ir tikrai nėra taip, kad gamintojas sandėlyje jau turi visą kiekį, kurį mes užsakome. Tiekimas vyksta palaipsniui.
Jeigu tiekėjas šiandien nežino, kiek po pusmečio kainuos atsivežti tą patį polistireną, natūralu, kad jis prisibijo ir bando preziumuoti, jog po pusmečio produktas bus gerokai brangesnis. Dėl to šiandien jis kažkiek riboja kiekius ir kelia kainą.
Todėl aš labai neteisčiau tų prekybininkų. Tai yra verslas, verslo planas ir strategija. Galime pabandyti atsidurti jų vietoje – jeigu kainos toliau kyla, tu viską išsipardavei, kontraktai aktyvūs, o pirkėjas atsisako indeksuoti kainą ir remia tave prie sienos, pats atsiduri labai sudėtingoje situacijoje.
Mes gyvename kapitalistinėje valstybėje, todėl komerciniai santykiai turi būti naudingi abiem pusėms – tiek pardavėjui, tiek pirkėjui. Tada ekonomika juda į priekį.
Didesnių iššūkių aš labiau matyčiau renovacijos sektoriuje, nes ten polistirolo dedamoji savikainoje sudaro daug didesnę dalį nei naujos statybos projektuose.
Naujos statybos projektuose polistirolo dalis bendroje savikainoje yra gana nedidelė, o renovacijoje – labai reikšminga. Ir įsivaizduokime, kaip gyventojai reaguotų į poreikį indeksuoti kainas ir dar brangiau mokėti renovaciją vykdantiems statybininkams.
Čia tikrai matau tam tikrų iššūkių dėl to nuolatinio kainų augimo. Tačiau nekilnojamojo turto vystytojams, kurie valdo visą vystymo ciklą, polistirolas tikrai nėra esminė dedamoji, keičianti visą verslo modelį.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
