Ekonomistai ir tvarumo ekspertai atkreipia dėmesį, kad pigūs, trumpai dėvimi drabužiai gali lemti didesnes bendras išlaidas ir didėjančią atliekų naštą. 

Anot jų, greiti sprendimai, noras sutaupyti čia ir dabar bei aiškios atsakomybės nebuvimas lemia vartojimą, kuris ilgainiui sukuria daugiau problemų nei naudos.

TAIP PAT SKAITYKITE:

DIENOS PJŪVIS. Gyventojų sąskaitos šovė į viršų, o šildymo sistemos išsijungė: vardija, kur daromos klaidos ir kaip sutaupyti

Jūsų kieme būna šliužų? Siunčia jums skubią žinią

Žmonės patiria nerimą dėl pajamų, jaunimas jaučiasi stipriausiai: štai kam tenka didžiausias spaudimas

Greitoji mada tarp nuolaidų ir nenešiotų drabužių

Socialiniuose tinkluose kasdien pasirodo šimtai skelbimų, kurie netiesiogiai atskleidžia greitosios mados paradoksą. „Facebook“ grupėse žmonės masiškai parduoda drabužius, kurie buvo dėvėti vos kartą arba taip ir liko su etiketėmis.

„Nenešioti nė karto. 43 dydis. Siunčiu į visus miestus“, – rašoma viename skelbime. Kitas dar trumpesnis: „Nedėvėti nė karto. Su dėže.“

Formuluotė „nei karto nedėvėta“ kartojasi taip dažnai, kad tampa nebe išimtimi, o kone taisykle. Vartotojai išparduoda pilnas spintas:

„Išsiparduodu savo nebenešiojamus drabužius. Dydžiai iki M, kiti universalūs. Sukeliu ne viską, jei domins – galite susisiekti“, – skelbia kita pardavėja.

Tokie įrašai kartojasi kasdien – drabužiai su etiketėmis, batai originaliose dėžėse, megztiniai, kurie taip ir nesulaukė savo eilės būti dėvimi.

Viena iš pirkėjų, Aurėja, atvirai pripažįsta mėgstanti greitąją madą.

„Nemeluosiu – dievinu pigius drabužius. Nors dažnai kalbu apie vartotojiškumą ir pati renkuosi drabužius iš padėvėtų ar perpardavimo platformų, vos tik atsidarau greitosios mados parduotuvių puslapius ir pamatau nuolaidas, labai greitai pasiduodu. Nusiperku“, – pasakoja ji.

Pasak Aurėjos, patirtys nevienodos: „Kartais pigūs drabužiai tarnauja tiek pat, kiek brangesni – to paneigti negaliu. Tačiau dažniau jie susidėvi greičiau, išsitampo ar praranda formą, ir tada tenka pirkti naujus. Ir taip tas ciklas kartojasi.“

Panašią patirtį įvardija ir vartotoja Violeta. „Manau, kad greitosios mados kokybė tikrai stipriai skiriasi nuo butikų ar kokybiškesnių prekės ženklų. Dažnai matosi prastesnė siuvimo kokybė, o pats drabužis tarnauja gerokai trumpiau“, – sako ji, pastebėdama, kad drabužio kaina dažnai lemia ir jo ilgaamžiškumą.

Vis dėlto moteris pabrėžia, kad vartotojai ne visada „pasimauna“ be sąmoningo sprendimo.

„Greitoji mada leidžia įsigyti trendinių, sezoninių drabužių, kuriuos perku su mintimi, kad juos nešiosiu tik kelis sezonus – ir tokiai trukmei jų kokybės man pakanka. O drabužius, kuriuos planuoju dėvėti ilgiau, renkuosi iš kokybiškesnių ženklų – išleidžiu daugiau, bet juos naudoju dažniau ir ilgiau.“

Vis dėlto, pasak Silvijos, kaina ne visada tiesiogiai atspindi ir kokybę.

„Mano nuomone, kaina ne visada atspindi drabužio kokybę. Daug pigesnių drabužių perkami iš „second hand“ parduotuvių – juos jau galima įvertinti, matyti, kaip jie nešiojasi, todėl lengviau atskirti geros kokybės drabužį.

Žinoma, ne paslaptis, kad geresnės kokybės drabužiai dažniausiai kainuoja brangiau, nes ir medžiagos brangesnės, tačiau kartais kainos atrodo visiškai neadekvačios, pavyzdžiui, kai už vos 5 proc. medvilnės prašoma kelių šimtų eurų.“

Pasak jos, svarbiausia – ne pati kaina, o drabužio paskirtis.

„Manau, kad verta investuoti į drabužius su gera sudėtimi, tačiau tai labai priklauso nuo to, kam tas drabužis skirtas. Tikrai verta daugiau sumokėti už šiltą žieminį paltą, kurį dėvėsi daug kartų, bet galbūt ne už spalvotus marškinėlius teminiam vakarėliui, kurie greičiausiai bus apsivilkti tik vieną kartą“, – sako Silvija.

Drabužių kainos greitojoje ir lėtojoje madoje

Kainų skirtumas tarp greitosios ir lėtosios mados ypač aiškiai matomas lyginant kasdienius drabužius.

Greitosios mados parduotuvėse pigiausi marškinėliai gali kainuoti 2-5 eurus. Per akcijas ar išpardavimus tokių marškinėlių kaina kartais nukrenta net iki 1–2 eurų.

Lietuviškos lėtosios mados parduotuvėse marškinėlių kainos paprastai prasideda nuo 40–60 eurų, o sudėtingesnio dizaino ar rankų darbo marškinėliai gali kainuoti 80–100 eurų ar daugiau.

Lyginant kitas prekes, pavyzdžiui, džinsus, greitosios mados parduotuvėse jų kainos taip pat išlieka palyginti nedidelės.

Tokiose parduotuvėse moteriškus ir vyriškus džinsus galima rasti maždaug už 9–18 eurų, o per akcijas ar išpardavimus kaina kartais nukrenta iki 8–11 eurų. Storesnio audinio ar populiaresni modeliai dažniausiai kainuoja nuo 15 eurų.

Lietuviški lėtosios mados prekių ženklai džinsus taip pat siūlo, tačiau jų kainos gerokai aukštesnės. Paprastai tokie džinsai kainuoja apie 70–120 eurų, o tvaresni gali siekti 130–150 eurų. Dizainerių džinsinio audinio gaminiai dažniausiai kainuoja nuo 60 iki 130 eurų.

Palyginus suknelių kainas, skirtumas išlieka toks pat.

Greitosios mados parduotuvėse paprastas vasarines sukneles galima rasti maždaug už 4-10 eurų, o elegantiškesnės ar proginės suknelės – apie 10–25 eurus. Kai kurie labiau išskirtiniai modeliai gali kainuoti 30–45 eurus, kartais ir daugiau.

Lietuviškos lėtosios mados suknelių kainos dažniausiai prasideda nuo 70–80 eurų, o proginės ar sudėtingesnio dizaino suknelės neretai kainuoja 150–250 eurų.

Trumpalaikio taupymo iliuzija

Banko „Artea“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė atkreipia dėmesį, kad rinkdamiesi pigesnius drabužius vartotojai dažnai vadovaujasi momentinio taupymo logika – mažesnė kaina etiketėje atrodo racionalus ir apgalvotas sprendimas.

Tačiau, pasak ekonomistės, toks pasirinkimas ne visada garantuoja mažesnes išlaidas ilguoju laikotarpiu, jei neatsižvelgiama į kokybinius kriterijus.

„Prastesnės kokybės drabužiai greičiau nusidėvi, praranda formą ar estetinę išvaizdą, todėl juos tenka keisti dažniau“, – pabrėžia ji.

Per ilgesnį laiką dažnas pigių drabužių pirkimas gali kainuoti daugiau nei retesnis, bet kokybiškesnių drabužių pasirinkimas.

Šį reiškinį, anot ekonomistės, paaiškina ir elgsenos ekonomika. Vartotojai linkę pernelyg sureikšminti trumpalaikę naudą ir nuvertinti ateities sąnaudas, ypač tuomet, kai pajamos yra neapibrėžtos arba žmogus jautrus kainai.

Tokiais atvejais svarbiausias tampa prekės prieinamumas „čia ir dabar“, o ne jos ilgalaikė vertė.

Didelę įtaką vartojimo įpročiams daro ir greitosios mados modelis, skatinantis dažnesnius pirkimus, trumpesnį drabužių gyvavimo ciklą bei didesnį atliekų kiekį. Tai didina ne tik finansines, bet ir aplinkos sąnaudas.

Vis dėlto, pasak I. Genytės-Pikčienės, ryškėja ir priešingos tendencijos – populiarėja aprangos mainai, tvari ir atsakinga mada.

Ekonomistė pabrėžia, kad rinka nėra vien juoda ar balta – joje tikrai galima rasti geros kokybės gaminių už palankią kainą, kurie tarnaus ilgą laiką.

Todėl renkantis drabužius svarbu vertinti ne tik kainą, bet ir medžiagiškumą, audinio sudėtį bei ilgaamžiškumą.

Kartu ji pažymi, kad pigesnis pasirinkimas ne visada yra neracionalus sprendimas, ypač kalbant apie sparčiai augančių vaikų aprangą ar avalynę.

Greitoji mada ir žiedinė ekonomika

Pasak VšĮ „Žiedinė ekonomika“ vadovo Domanto Tracevičiaus, greitoji mada teoriškai galėtų atitikti žiedinės ekonomikos principus, jei drabužiai būtų perdirbami, veiktų tekstilės atliekų surinkimo sistema ir būtų aišku, kas atsako už visą produkto kelią.

Tačiau Lietuvoje ir daugelyje kitų šalių šių prielaidų nėra, o tekstilės sektorius išlieka vienu problemiškiausių aplinkosaugos požiūriu.

„Jeigu greitosios mados gaminiai būtų pagaminti iš lengvai perdirbamų audinių ir veiktų tekstilės atliekų surinkimo sistema, tuomet juos dar būtų galima įtraukti į žiedinės ekonomikos modelį Lietuvoje. Bet, deja, taip nėra.

Kitos didžiulės problemos yra jų gamyba Azijos valstybėse, kuri dažnai reiškia didelius šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimus, taršą į artimus vandens telkinius bei socialiai neatsakingą darbo politiką“, – sako D. Tracevičius.

Pasak jo, vartojimo modelis, kai drabužiai perkami pigiai, dėvimi trumpą laiką ir greitai pakeičiami naujais, daro žalą ne tik aplinkai, bet ir visuomenei.

Problema gilėja ir dėl to, kad Lietuvoje tekstilės atliekų tvarkymo našta tenka visiems gyventojams, o ne tiems, kurie šiuos gaminius tiekia rinkai.

„Taip daroma didžiulė žala aplinkai ir teršėjas už tai nesumoka, taip pat, priešingai nei daugybė kitų ES šalių, pvz., Nyderlandai, Prancūzija, Vengrija, Latvija, Graikija ir kt., jau turi tekstilės produktų gamintojo atsakomybės schemą.

Kol kas už tekstilės atliekų tvarkymą Lietuvoje neatsako nei gamintojai, nei importuotojai, o sumoka visi gyventojai per rinkliavą. Tai yra ne tik neteisinga, bet ir socialiai neatsakinga. Trumpas dėvėjimas, dalinai ir dėl prastos kokybės, padidina tokios žalos mastą“, – pabrėžia jis.

„Dirbtinai pigūs“ drabužiai ir ką vartotojai galėtų daryti kitaip

Pasak D. Tracevičiaus, pigūs drabužiai dažnai tokiais atrodo tik nepasigilinus – reali aplinkosauginė ir socialinė jų kaina lieka neįskaičiuota.

Tarša, prastos darbo sąlygos ir atliekų tvarkymo kaštai perkeliami visuomenei, o ne įtraukiami į galutinę produkto kainą.

„Tarša Azijos valstybėse nėra įkainota – aplinkosaugos standartai ten žemi arba apskritai neegzistuoja, o jų dažnai ir nesilaikoma. Blogiausia tai, kad drabužiai išlieka dirbtinai pigūs ir dalyje Europos Sąjungos šalių, nes nėra taikoma gamintojo atsakomybės sistema. Kas importuoja tekstilės gaminius, juos paprasčiausiai „pamiršta“, nors jų surinkimas ir tvarkymas kainuoja. Tai visiška priešprieša, jei lygintume su pakuočių sistema“, – teigia jis.

Ekspertas atkreipia dėmesį, kad prie šios problemos prisideda ir vartotojų elgsena – sprendimai dažnai priimami impulsyviai, neįvertinant nei ilgaamžiškumo, nei realios produkto vertės.

„Nėra galvojama apie ilgalaikį poveikį ir naudą, o apsistojama ties čia ir dabar. Sprendimų impulsyvumas tik patvirtina, kad dauguma žmonių dažnai priima neracionalius sprendimus. Be to, jeigu žiūrima tik į kainą, po to dažnai nusiviliama dėl kokybės, jau nekalbant apie poveikį aplinkai“, – sako D. Tracevičius.

Kalbėdamas apie praktinius sprendimus, jis pabrėžia, kad žiedinės ekonomikos logika tekstilės sektoriuje realiai įmanoma tik per prevenciją, ilgaamžiškumą ir pakartotinį naudojimą, bet ne per dabartinį greitosios mados modelį.

„Jeigu kilo noras kažką būtinai nusipirkti, palaukti iki kitos dienos. Tai leis pirminėms emocijoms ataušti ir priimti labiau apgalvotą sprendimą“, – sako Domantas Tracevičius.

Jo teigimu, brangesni ir dažnu atveju kokybiškesni drabužiai paprastai tarnauja ilgiau, todėl juos verta ne tik rinktis atsakingiau, bet ir taisyti, o ne iškart keisti naujais.

Esą, žiedinė ekonomika tekstilės sektoriuje realiai veikia tada, kai drabužiai naudojami ilgiau ir taisomi, o ne nuolat keičiami naujais – dabartinis greitosios mados modelis tam nėra pritaikytas.