Štai savivaldybės ar ministerijos už biudžeto lėšas, kurių didžiąją dalį sudaro mokesčių mokėtojų pinigai, organizuoja įvairius viešuosius pirkimus.
Pavyzdžiui, jei savivaldybė nusprendžia, kad dalį sukauptų lėšų reikės panaudoti kelių asfaltavimui, apšvietimo įrengimui ar kitiems darbams atlikti, iš pradžių būtina surasti bendrovę, kuri tuos darbus atliktų.
Tad tokiu atveju paskelbiamas viešųjų pirkimų konkursas, iškeliamos skirtingos sąlygos, kokius darbus turės atlikti konkursą laimėjusi bendrovė.
Laimi, kas pasiūlo pigiausiai, bet nebūtinai užtikrina kokybę?
Tačiau bendrovės KRS direktorius Martynas Valančius sako, kad viešuosiuose pirkimuose dažniausiai laimi tie, kas pasiūlo mažiausią kainą. O tai, jo vertinimu, yra ydinga praktika, dėl kurios neretai tenka susimokėti dar brangiau vėlesniame laikotarpyje.
Kitaip tariant, iki šiol nėra užtikrinama, ar mažiausią kainą pasiūliusios bendrovės atstovai sugebės visus darbus atlikti kokybiškai, tiksliai, laiku, o svarbiausia – be statybos broko.
„Mažiausia kaina yra tiesiog politiškai saugiausias sprendimas: niekam nieko nereikia aiškinti, nupirkta pigiausiai, lėšos sutaupytos.
Bet gyvenime juk neperkame pigiausios duonos ar pigiausio automobilio. Ieškome teisingiausio santykio tarp kainos ir kokybės. Tarp mūsų poreikių ir galimybių.
Viešuosiuose pirkimuose tokių užuomazgų yra: vertinami specialistai, papildomos garantijos ir panašiai. Tačiau dažniausiai šie kriterijai sudaro tokią mažą vertinimo dalį, kad į juos investuoti tiesiog neapsimoka“, – dėmesį atkreipė KRS bendrovės atstovas.
M. Valančius pateikia ir dar vieną pavyzdį, kai viešųjų pirkimų metu keliami tam tikri kriterijai bendrovių atstovams, tačiau realybėje įsipareigojimus dažnas pamiršta.
„Dabar madinga į vertinimo kriterijus įtraukti alkoholio kontrolės sistemas. Visi dalyviai pasižada jas naudoti, o realiai, mano pastebėjimu, jas sumontuoja vos kas dešimtas“, – apie ydingą viešųjų pirkimų sistemą kalbėjo M. Valančius.
Tai – raudonas signalas
M. Valančius savo ruožtu paaiškina, kodėl mažiausią kainą pasiūlęs rangovas ne visada yra geriausias pasirinkimas.
„Statyba yra daugiasluoksnis procesas. Dirba daug žmonių, yra daug projektinės dokumentacijos ir daug susijusių šalių: kaimynai, savivaldybės, infrastruktūros įmonės, skirtingų kompetencijų rangovai. Visa tai reikia suderinti ir įgyvendinti laiku bei už sutartą kainą. Užduotis tikrai ne iš lengvųjų.
Dažniausia priežastis, kodėl projektai virsta nesėkme, yra ta, kad kažkas tikėjosi sutaupyti projekte, žmonėse arba į projektą žiūrėjo per daug optimistiškai. Turiu posakį: „Nėra pinigų – darbai nevyksta, yra pinigai – darbai vyksta“, – svarstė M. Valančius.
Ir nors viena klaida objekto, kuriame vykdomi darbai, nesugriauna, tačiau, kaip sako M. Valančius, tų klaidų visuma veda prie neigiamų pasekmių.
„Nutraukiamos sutartys, darbai užsitęsia metų metus, kaina pakyla dėl infliacijos, ir mes, kaip visuomenė, pralaimime visuose taškuose“, – vardija pašnekovas.
Kalbėdamas apie dabar egzistuojančią ydingą praktiką viešųjų pirkimų metu, M. Valančius sako, kad didelį dėmesį reikia atkreipti ne tik į tai, koks kainos pasiūlymas yra pateikiamas užsakovui, bet ir kas tą pasiūlymą pateikia.
„Jei mažą kainą siūlo rangovas, neturintis savų resursų ir kompetencijos toje srityje, tai raudonas signalas.
Bet jei ją siūlo rimta įmonė su pagrindinėmis kompetencijomis, savais darbuotojais ir technika, ji natūraliai gali apsieiti be dalies subrangovų. Vien vertikali integracija leidžia sutaupyti 5–15 procentų kaštų, o kur dar patirtis ir specializacija“, – pabrėžė M. Valančius.
Maža kaina šauna į aukštumas
M. Valančius dėmesį atkreipia ir į dar vieną problemą, susijusią su skirtingų bendrovių galimu piktnaudžiavimu.
Kaip sako pašnekovas, nors viešųjų pirkimų sistema iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti skaidri ir tvarkinga, tačiau pasitaiko tokių atvejų, kai dalis bendrovių atstovų pasiūlo itin mažą darbų kainą, kad laimėtų konkursą, o vėliau staiga padidina sutarties vertę.
„Kuo nuodugniau rangovas išnagrinėja projektą, tuo daugiau trūkumų jame randa. Tada jis gali įvertinti, kur darbų eigoje neišvengiamai atsiras pakeitimų, ir ten pasiūlyti mažesnę kainą, žinodamas, kad vėliau tai taps papildomais darbais.
Mūsų principas kitas: klausimus pirkimo metu užduodame tam, kad kaina būtų tikra, o ne tam, kad vėliau turėtume papildomų darbų“, – pabrėžė M. Valančius.
KRS bendrovės atstovas sako, kad užsakovui tokią situaciją atpažinti yra pakankamai sudėtinga.
Tačiau geriausias galimo piktnaudžiavimo atpažinimo ženklas yra pirkimo metu gautų klausimų skaičius.
„Jei klausimų daug, projektas, greičiausiai, turi spragų. Tačiau, net ir tai pastebėjus, užsakovo pasirinkimas nelengvas: stabdyti pirkimą ar taisyti projektą? Abu keliai kainuoja laiko, o rezultatas negarantuotas“, – kalbėjo KRS bendrovės direktorius.
Sutaupymas kokybės sąskaita
M. Valančius neabejoja, kad dabar taikoma praktika viešuosiuose pirkimuose galiausiai atveria sistemines spragas.
„Šiandien pirkimuose dažniau ieškoma, kas, kokio dokumento nepateikė ar kur suklydo, nei kaip pasiekti geriausią rezultatą. Trūksta atvirumo ir realių derybų.
O pasiūlymas sutaupyti ar pasirinkti ilgalaikę naudą dažnai lieka neįvertintas, nes už tokį sprendimą kažkam tektų prisiimti atsakomybę, o viešajame sektoriuje mažai kas to nori. Todėl privatus užsakovas dažnai pastato pigiau“, – kalbėjo M. Valančius.
KRS direktorius taip pat pateikia ir savo viziją, kaip turėtų atrodyti viešųjų pirkimų sistema, kad tiek užsakovas, tiek rangovas gautų kokybišką rezultatą.
„Visų pirma, svarbu nepirkti projektavimo už mažiausią kainą. Mano patirtimi, apie 90 procentų problemų, su kuriomis susiduriame statybos metu, kyla dėl projekto. Užsakovas ar jo atstovai projektavimo metu dažnai neskiria pakankamai dėmesio.
O kai projektas aiškus ir kokybiškai parengtas, klausimų pirkimo metu būna nedaug, o pasiūlymų kainos taip stipriai nesiskiria“, – savo patirtimi dalijosi M. Valančius.
Jis priduria, kad tais atvejais, kai projektas vėluoja arba darbai atliekami nekokybiškai bei galutinė kaina gerokai viršija pradinę, neturėtų būti bėgama nuo atsakomybės prisiėmimo.
„Kiekvienas atsako už savo dalį: projektuotojas už sumanymą, rangovas už įgyvendinimą, užsakovas už sprendimus ir finansavimą. Tačiau vien kaltųjų paieška prie gero neprives. Ji tik užtęsia procesus ir dar labiau nukelia galutinį rezultatą.
Be to, išaugusi kaina ne visada reiškia, kad kažkas pasipelnė. Dažnai tai tiesiog tikroji kaina, kurią reikėjo matyti dar projektavimo stadijoje“, – apibendrino KRS direktorius.
