Nors konkretūs problemos sprendimai jau pasiūlyti, susidaro įspūdis, kad valdžia ieško ne būdų juos įgyvendinti, o priežasčių nieko nedaryti. Atrodo, Vyriausybė tiesiog laukia, kol energetikos krizė išsispręs savaime. Tačiau toks laukimas Lietuvai jau brangiai kainuoja.
Naftos kainų pasaulinėje rinkoje Lietuva negali kontroliuoti. Tačiau mokesčiai, kurie sudaro beveik pusę degalų kainos, yra mūsų pačių ekonominės politikos pasirinkimas. Būtent čia šiandien labiausiai pasigendama ryžtingų sprendimų.
Lenkija ir Latvija, reaguodamos į energetikos krizę, laikinai sumažino dyzelino akcizus iki minimalaus ES leidžiamo lygio. Lenkija žengė dar toliau – sumažino degalų PVM nuo 23 iki 8 procentų. Tuo metu Lietuvoje dyzelino akcizas siekia 553,6 euro už 1000 litrų – beveik 68 proc. daugiau nei šiuo metu kaimyninėse valstybėse.
Tokie skirtumai neišvengiamai veikia degalų rinką. Tarptautiniams vežėjams, kurie per metus sunaudoja milijonus litrų dyzelino, kiekvienas centas yra svarbus. Todėl degalai perkami ten, kur pigiau. Nors vilkikai ir toliau važiuoja Lietuvos keliais, jų bakai vis dažniau pripildomi kaimyninėse valstybėse.
Rezultatus jau matome. Pernai dyzelino pardavimai Lietuvoje sumažėjo daugiau kaip 15 proc., o šiemet rinka toliau traukiasi. Verslo organizacijų skaičiavimais, vien pernai Lietuvoje galėjo būti neparduota 220–300 mln. litrų dyzelino, o biudžetas dėl to galėjo negauti 90–123 mln. eurų mokestinių pajamų.
Tai nėra vien degalinių ar vežėjų problema. Aukštos degalų kainos didina transporto sąnaudas, kurios ilgainiui persikelia į prekių ir paslaugų kainas. Už tai galiausiai moka visi gyventojai.
Ekonominė logika šiuo atveju paprasta: aukštesnis mokesčio tarifas nebūtinai reiškia didesnes biudžeto pajamas. Jeigu dėl jo pirkėjai pasitraukia į kaimynines rinkas, valstybė gali surinkti mažiau, nors mokesčiai ir didėja.
Tačiau Lietuva ir toliau juda ta pačia kryptimi. Pagal šiuo metu galiojantį įstatymą nuo 2027 metų dyzelino akcizo CO₂ dedamoji turėtų padidėti nuo 53,6 iki 131 euro už 1000 litrų. Įskaičiavus PVM, vien dėl šio mokestinio pokyčio litras dyzelino galėtų pabrangti dar maždaug 9,4 cento.
Vyriausybė kalba apie ketinimus sulėtinti numatytą akcizų didinimą, tačiau konkretaus sprendimo iki šiol nėra. Žinoma, valstybės finansinė padėtis sudėtinga, o biudžeto poreikiai dideli. Tačiau būtent todėl reikėtų vertinti ne vien tai, kiek papildomų pajamų teoriškai duos didesnis tarifas, bet ir kiek pajamų prarandame dėl mažėjančių pardavimų.
Valstybė neturėtų būti pasyvi rinkos stebėtoja. Jeigu jau žinome, kad mūsų mokestinė politika mažina konkurencingumą, laukti palankesnių pasaulinių naftos kainų nėra ekonominė strategija.
Dar prieš kelerius metus verslo organizacijos pasiūlė Lietuvoje įteisinti dalinio dyzelino akcizo grąžinimo mechanizmą. Tai nėra naujas išradimas – panašios sistemos jau veikia daugelyje Europos valstybių, tarp jų Prancūzijoje, Belgijoje, Italijoje ir Ispanijoje.
Mechanizmo principas paprastas. Vežėjas perka dyzeliną Lietuvos degalinėje už įprastą kainą, o vėliau susigrąžina nustatytą dalį sumokėto akcizo. Taip Lietuva galėtų tapti patrauklesnė tarptautiniam transportui ir susigrąžinti bent dalį degalų pardavimų, kurie šiuo metu vyksta kaimyninėse šalyse.
Svarbu suprasti, kad tai nėra paprasčiausias mokesčių lengvatos dalijimas verslui. Šio instrumento ekonominė prasmė – paskatinti papildomus degalų pirkimus Lietuvoje ir taip padidinti čia surenkamas mokestines pajamas. Žinoma, tam būtina tinkamai nustatyti grąžinamą akcizo dalį ir įvertinti realų poveikį biudžetui.
Tačiau štai kas stebina labiausiai. Per šią Seimo kadenciją jau dirba trečioji Vyriausybė, keičiasi ministrai, kartojasi pažadai svarstyti šį pasiūlymą, bet sprendimo vis dar nėra.
Seime įstatymo projektas jau registruotas, tačiau jo svarstymas stringa. Finansų ministerija parengė neigiamą Vyriausybės išvados projektą, keliami klausimai dėl galimo poveikio biudžetui, atitikties ES teisei ir Konstitucijai.
Finansų ministerijos ir verslo organizacijų vertinimai dėl mechanizmo poveikio biudžetui skiriasi. Tai dar viena priežastis viešai pateikti skaičiavimus, jų prielaidas ir ieškoti bendro sprendimo. Kol kas susidaro priešingas įspūdis – daugiau pastangų skiriama argumentams, kodėl mechanizmo nereikėtų priimti, nei tam, kaip jį būtų galima įgyvendinti.
Neatsitiktinai į Vyriausybę kreipėsi ir didžiosios verslo organizacijos – „Investors Forum“, Lietuvos pramonininkų konfederacija ir Lietuvos verslo konfederacija. Jos ragina ne atmesti iniciatyvą, o įvertinti jos ekonominį poveikį ir tobulinti įstatymo projektą.
Šioje diskusijoje dažnai pamirštama viena svarbi aplinkybė. Dalinio akcizo grąžinimo mechanizmo įteisinimas nereiškia, kad jis privalo pradėti veikti jau kitą dieną. Verslo organizacijos siūlo racionalų kompromisą – priimti įstatymą dabar, tačiau mechanizmo taikymą susieti su aiškiais ekonominiais kriterijais ir palankiomis rinkos sąlygomis.
Šiandien, kai degalų apmokestinimo skirtumas tarp Lietuvos ir Lenkijos yra itin didelis, skubotas mechanizmo įjungimas iš tiesų galėtų būti rizikingas. Tačiau tai argumentas ne prieš mechanizmo įteisinimą, o už atsakingą jo taikymą. Įstatyme būtų galima aiškiai apibrėžti sąlygas, kuriomis esant būtų pradėtas taikyti akcizo grąžinimas, nustatyti grąžinamos dalies ribas ir numatyti galimybę laikinai sustabdyti mechanizmo veikimą. Sprendimai turėtų būti grindžiami rinkos rodikliais ir teigiamo poveikio biudžetui vertinimu. Taip pat būtų galima lanksčiai keisti grąžinamą dalį ar laikinai sustabdyti mechanizmo veikimą.
Tai leistų Lietuvai turėti parengtą ekonominės politikos instrumentą, kuriuo prireikus būtų galima operatyviai pasinaudoti. Užuot kiekvienos krizės metu iš naujo pradėję diskusijas, turėtume aiškias taisykles ir galimybę reaguoti į besikeičiančias aplinkybes.




