Chaotiška, skaidrumo ir viešumo stokojanti Finansų ministerijos metų metus vykdoma lošimų ir loterijų verslo reguliavimo politika pasiekė cinizmo viršūnę. Užuot taikę gerąją europinio reguliavimo praktiką, ministerijos valdininkai stumia rinką į pražūtį. Abejonių kelia ir naujosios Lošimo priežiūros tarnybos (LTP) direktorės paskyrimo aplinkybės. Kas laukia lošimų rinkos – nuskaidrėjimas ar dreifavimas monopolijų ir ciniško susidorojimo su neįtinkančiais verslininkais link?
Kaip sakoma, naujo vyno niekas nepila į senus vynmaišius, nebent tokiu būdu yra siekiama nuo visuomenės slepiamų tikslų.
Konkurse – net ministrė
Praeitos kadencijos Seimas savo darbą baigė su dviem Azartinių lošimų įstatymo projektais, kurie užsimojo pakeisti per pastarąjį dešimtmetį ne kartą kritikos susilaukusią lošimų ir loterijų rinkos reguliavimo praktiką.
Daugelyje pasaulio valstybių loterijų verslas yra valstybės monopolis ir iš jų surinktos lėšos naudojamos viešiems tikslams įgyvendinti. Tuo tarpu Lietuvoje tai kažkodėl atiduota į privačias rankas. Negana to, šiltnamio sąlygos sudaromos tam tikroms su politikais ir valdininkais susijusioms lošimų verslo grupėms. Priežastis, kodėl daugiausiai pajamų nešančioje loterijų rinkoje susiformavo faktinė monopolija, o net keturios kitose lošimų srityse veikiančios įmonės pastaraisiais metais buvo priverstos bankrutuoti, geriausiai žino Finansų ministerijos valdininkai. Vyrauja nuomonė, kad už jų interesų slypi paprastas tikslas – monopolizuoti ir kitas lošimų sritis, kitaip tariant, susidoroti su tais verslais, kurie neįtinka. O kaip suslėpti galus? Pasodinti į priežiūros tarnybos kėdę tinkamą žmogų, kuris ir toliau galėtų didinti lošimų verslų mokestinę ir administracinę naštą, o taip pat – blokuotų bet kokias alternatyvias lošimų sektoriaus reguliavimo iniciatyvas.
Praeitų metų kovo pradžioje reformavus kolegialią Valstybinę lošimų priežiūros komisiją (VLPK) į LPT, konkursas vadovo pareigoms eiti buvo paskelbtas tučtuojau, tačiau netrukus nutrauktas. Pakartotinai konkursas paskelbtas tik Finansų ministrės kadencijai artėjant į pabaigą.
„Respublika“ rašė, kad spalio viduryje laimėjusi konkursą LPT direktoriaus pareigas pradėjo eiti Edita Bishop. Jokio ryšio su lošimų rinka neturėjusi buvusi Valstybės vartotojų tarnybos vieno iš departamentų direktorė buvo pripažinta tinkamiausia iš trijų kandidatų, pareiškusių norą eiti šias pareigas. Kiti du – habilituotas daktaras, ekonomikos profesorius Artūras Grėbliauskas ir tuo metu laikinai ėjęs LPT direktoriaus pareigas, ilgametis Lošimo įrenginių techninės kontrolės ir registro skyriaus vedėjas Danielius Stašys.
Nenuostabu, kad paskelbus konkurso rezultatus su lošimų verslu susijusiems asmenims kilo abejonių dėl konkurso skaidrumo. Visų pirma, konkursui išskirtinį dėmesį savo kadencijos pabaigoje parodė finansų ministrė Ingrida Šimonytė, kuri surado laiko asmeniškai dalyvauti konkurso komisijos posėdyje. Negana to, viso konkurso metu konkurso komisijos nariai, tarp kurių buvo ir Finansų rinkų politikos departamento direktorė E.Čipkutė bei Specialios finansinės veiklos reguliavimo skyriaus vedėja L.Šumskaitė kaip teigia posėdyje dalyvavusieji, nevykusiai stengėsi apsimesti, kad kandidatės E. Bishop nepažįsta, nors buvo akivaizdu, kad jie pažįstami jau ne vienus metus.
I. Šimonytė „Respubliką“ patikino, kad konkursas buvo absoliučiai skaidrus. Ji teigė, kad su E. Bishop iki konkurso nebuvo net susitikusi, o dalyvavusi konkurse ir pirmininkavusi komisijai, nes taip numato įstatymai – LPT yra Finansų ministerijai pavaldi įstaiga.
Tuo tarpu Valstybės tarnybos įstatymas numato, kad organizuojant konkursą įstaigos vadovo, ministerijos kanclerio pareigoms, komisijos pirmininkas gali būti valstybės politikas. Gali, tačiau neprivalo.
„Norint realiai perprasti LPT direktoriaus konkurso peripetijas ir tikruosius valdininkų interesus, galima patyrinėti Lošimų priežiūros tarnybos atsiradimo aplinkybes. O už jų ryškėja keturių dalių planas, kaip sukelti chaosą lošimų ir loterijų rinkoje, sudaryti sąlygas rastis monopolijoms ir iš to pasipelnyti,“ – tvirtina advokatas Linas Sesickas.
Iš pokomunistinio laikmečio bandančiose išsivaduoti Rytų Europos valstybėse ne kartą buvo įgyvendinti jų įvairių ekonominių sektorių silpninimo ar žlugdymo scenarijai. Tai daroma paprastai pasitelkiant administracinį resursą, įstatymų leidėjus ir(ar) žiniasklaidos priemones. Priemonių planas vis įvairuoja, tačiau tokių scenarijų tikslas yra tas pats – neleisti toms valstybėms sustiprėti, išsiugdyti ekonominius gebėjimus ir konkurencingumą, o taip pat realiai tapti savarankiškomis ir atspariomis politinėms ir ideologinėms manipuliacijoms. Ne vienas ekonomikos sektorių silpninimo scenarijus įgyvendintas ir Lietuvoje. Tą liudija ir valdžios „eksperimentai“ lošimų sektoriuje.
Pirmoji dalis: padidinti mokesčius
Dar 2007 metų pradžioje Finansų ministerijos prašymu VLPK parengė pasiūlymus lošimų ir loterijų mokesčio didinimo įstatymo projektui. Tuometinis VLPK pirmininkas neslėpė, kad pasiūlymai skirti sustabdyti kai kurių lošimų sektorių plėtrą, tuo tarpu, kiti lošimo sektoriai, įskaičiuojant ir loterijų verslą, niekam neužkliuvo. Kai išaiškėjo, kad įstatymo projekte numatytas toks mokesčio dydis, kad jį įvedus lošimų bendrovės arba taptų nebepelningomis, arba nuostolingomis, kas realiai įstumtų jas į bankrotą. Vyriausybė net suabejojo, ar teikti šį projektą Seimui. Įstatymas būtų susilaukęs griežtos kritikos, juolab, kad poreikio didinti mokesčius tuo metu nebuvo. Tinkamas metas subrendo 2008 metų pabaigoje, kai 15-oji Vyriausybė pradėjo dramatiškai skambinti pavojaus varpais apie valstybei gręsiantį finansinį krachą. Šis kontekstas leido priimti lošimų ir loterijų mokesčio įstatymo įstatymą, užkrovusį papildomą mokestinę naštą verslui. Niekam taip ir nepaaiškinta, kodėl mokesčius lošimo namams ir B kategorijos lošimo automatų salonams reikėjo didinti, kodėl jie buvo didinti tokia apimtimi ir kodėl jie buvo didinami tik šiems sektoriams.
Aiškinamajame įstatymo rašte Finansų ministerijos valdininkai (Mokesčių departamento direktorė J. Balevičienė, Finansų rinkos departamento direktorė A. Dziskienė, ir Specialios finansinės veiklos reguliavimo skyriaus vedėja L. Šumskaitė) tik nurodė vieną skaičių, kad padidinus lošimų mokestį, valstybės pajamos kasmet turėtų padidėti 18 mln. litų.
„Turint omenyje, kad kitų objektyviai pagrįstų paaiškinimų nepateikta, galima daryti išvadą, kad paprasčiausiai nuspręsta padidinti valstybės pajamas nusavinant bendrovių uždirbtą pelną, – apibendrina mokesčių teisės patarėja Rūta Šriubaitė. Milžiniška mokestinė našta lėmė, kad lošimo namų ir B kategorijos lošimo automatų sektorius Lietuvoje susitraukė, dėl ko buvo prarasta apie 40 mln. litų investicijų, keturios bendrovės nutraukė savo veiklą, atleista beveik trečdalis šiuose sektoriuose dirbusių darbuotojų – apie 1000 žmonių. Tuo pačiu buvo nusiųsta karti žinia užsienio investuotojams, kad Lietuvos politika užsienio investuotojų atžvilgiu stokoja teisinio tikrumo ir apibrėžtumo.“
Ironiška, bet palyginus 2008-ųjų ir 2012-ųjų metų duomenis, matyti, kad valstybės pajamų iš lošimų mokesčio lošimo namų (kazino) ir B kategorijos automatų segmentams padidinimo planas patyrė fiasko. 2009-2011 metais surinkta 58 mln. litų mažiau nei žadėjo projekto iniciatoriai, o 2012 metais, nežiūrint surenkamų mokesčių rodiklių augimo, surinkta 7 mln. litų mažiau nei buvo planuota. O kas paskaičiuos, kiek valstybei kainavo Finansų ministerijos valdininkų parengto mokesčių didinimo įstatymo projekto įgyvendinimo išdavoje prarastas beveik tūkstantis darbo vietų ir keturių bendrovių veiklos nutraukimas? Maža to – valstybės pajamos kur kas ženkliau augo tuose sektoriuose, kur mokesčiai didinami nebuvo, t.y. iš lažybų ir loterijų.
Tačiau taip buvo įgyvendinta pirmoji Finansų ministerijos valdininkų parengto plano dalis.
Antroji dalis: padidinti administracinę naštą
Antroji Finansų ministerijos rinkos monopolizavimo plano dalis – padidinti administracinę naštą visoms lošimų bendrovėms, išskyrus loterijų organizatorius.
Tai padaryti nuspręsta įvedant naujus ribojimus ir draudimus. Pavyzdžiui, drausti organizuoti lošimus tam tikrose jau metų metais legaliai veikiančiose vietose, o jose seniausiai eksploatuojamus visus lošimo automatus prijungti prie centrinio serverio (lošimų B kategorijos automatais organizatoriai tokio reikalavimo įgyvendinti apskritai negali, kadangi tokiems automatams ES valstybėse neegzistuoja unifikuotas protokolas) arba įvesti „slenksčio kontrolės“ reikalavimą. Verslininkų manymu, kai kurie reikalavimai prasilenkia su sveiko proto ribomis.
Administracinės naštos padidinimo tikslais buvo parengtas Azartinių lošimų įstatymo naujos redakcijos projektas. Jį Finansų ministerijos valdininkų iniciatyva parengė 2009 metų gruodžio 2 d. Seimo Biudžeto ir finansų komiteto nutarimu įsteigta darbo grupė (toliau – „SBFK darbo grupė“). Šiai darbo grupei neprireikė nei statistinių duomenų apie lošimų sektorių, nei lyginamųjų užsienio valstybių teisėkūros tyrimų, nei užsienio azartinių lošimų reguliavimų ekspertų patirties, nei susipažinimo su lošimo organizavimo vietomis, nei viešųjų konsultacijų su lošimų sektoriaus atstovais, nei jų siūlomo projekto pasekmių pajamų ir sąnaudų analizės. Juk valstybę, kaip sakė vienas iš socialistinės ideologijos inžinierių, gali valdyti ir virėjai...
Nors darbo grupei formaliai vadovavo buvęs Seimo narys Ž. Šilgalis, realiai įstatymo projektą rengė Finansų ministerijos Specialios finansinės veiklos reguliavimo skyriaus vedėja L. Šumskaitė bei jos kolegės ir jų nurodymus klusniai vykdę VLPK administracijos darbuotojai. Regis, Seimo nariai, kurie formaliai įėjo į jos sudėtį net nesuprato, kad Finansų ministerijos valdininkai jais pasinaudojo. Praeitų metų rudenį SBFK darbo grupės vadovas Ž. Šilgalis šio įstatymo projekto viešai išsižadėjo, tačiau tai nesutrukdė Finansų ministerijos valdininkams šį įstatymo projektą pervadinti į Finansų ministerijos projektą ir pratęsti jo svarstymo procedūrą
Pasak advokato L.Sesicko, nenuostabu, kad SBFK darbo grupės parengtame Azartinių lošimų įstatymo projekte atsirado eilė teisinių nuostatų, proteguojančių užsienio ir lengvatinėse mokestinėse zonose įsteigtų („ofšorinių“) bendrovių interesus: „Padidinti administracinę naštą egzistuojančioms lošimų bendrovėms ir atverti kelią Lietuvoje naudoti padėvėtą ir pasenusią lošimo įrangą galima buvo tik su vienu tikslu – išvalyti rinką nuo nereikalingų rinkos dalyvių, atveriant kelią joje išsikeroti vienai ar keletui bendrovių“.
Trečioji dalis: nepriklausomas reguliuotojas – ministerijos tarnaitė
Finansų ministerijos valdininkų plano trečioji dalis apėmė lošimų priežiūros institucijos savarankiškumo ir kolegialumo panaikinimą. Juk monopolinės rinkos formuotojams nereikia ne tik didesnio rinkos dalyvių skaičiaus, bet ir institucine prasme stipraus, veiksmingo, nepriklausomo bei kolegialaus reguliuotojo.
Prisidengiant tariama kaštų mažinimo priedanga, VLPK buvo paversta Finansų ministerijos tarnaite. Lošimų rinkos prižiūrėtoju ir reguliuotoju viename asmenyje tapo LPT direktorius, kuris tiesiogiai pavaldus Finansų ministrui. Pastarasis yra lojalus jo kandidatūrą pasiūliusiai politinei partijai. Taip milijardines pajamas generuojančios lošimų ir loterijų rinkos priežiūra, kontrolė ir reguliavimas Finansų ministerijos valdininkų iniciatyva atiduotas finansų ministrą deleguojančios politinės partijos kontrolei.
Finansų ministerijos valdininkų suplanuotai VLPK reorganizacijai pasipriešino tuometinė opozicija, ypač socialdemokratų partija. Todėl tik 2011 metų rudenį Seimas pritarė, kad VLPK nuo 2012 metų kovo 1 d. būtų reorganizuota į Lošimų priežiūros tarnybą prie Finansų ministerijos.
„Reorganizavus VLPK, sutaupyta vos pusė milijono litų. Ar dėl to buvo prasmės vargti? – klausia advokatas L.Sesickas – Juk veiksmingo, nepriklausomo, skaidraus, kolegialaus prižiūrėtojo ir reguliuotojo stoka neišvengiamai kainuos brangiau. Tokioje reguliacinėje aplinkoje vargu, ar bus investuojama į viešosios infrastruktūros ir su jos aptarnavimu susijusių darbo vietų kūrimą, nepaisant to, kad jie yra konkurencingos ekonomikos pagrindas. Tačiau, jei tikslai buvo kiti, tai suprantama, kad tariamas viešųjų išlaidų karpymas tebuvo to paties Finansų ministerijos valdininkų plano sudedamoji dalis.
Ketvirtoji dalis: blokuoti alternatyvas
2011 metais Seimo valdyba sukūrė mišrią darbo grupę, kuri parengė Azartinių lošimų įstatymo naujos redakcijos projektą. Šios darbo grupės daugumą sudarė naująją Vyriausybę suformavusių politinių partijų atstovai.
Šio įstatymo teisėkūros procesas vyko kitaip: vieši ir protokoluojami posėdžiai, konsultacijos su ministerijomis, atsakingomis institucijomis, lyginamosios Europos Sąjungos lošimų rinkų analizės, konsultacinis vizitas į Didžiąją Britaniją. Gerojo reguliavimo praktikos įkvėpta Seimo valdybos darbo grupė viešų ir konstruktyvių konsultacijų išdavoje parengė naują Azartinių lošimų įstatymo projektą. Pastarasis sulaukė pritarimo iš Lietuvos verslo darbdavių konfederacijos, Pramonės, prekybos ir amatų rūmų, Lietuvos viešbučių ir restoranų asociacijos, o taip pat iš visų loterijų ir lošimų verslo asociacijų.
Tačiau alternatyvių nuomonių monopolinę lošimų rinką trokštantiems formuoti Finansų ministerijos valdininkams nereikia. Todėl Seimo valdybos darbo grupės parengtam Azartinių lošimų įstatymo projektui Finansų ministerijos paskatinti aršiai pasipriešino tuometinis Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininkas K. Glaveckas ir jo pavaduotojas Ž. Šilgalis.
Prieštaringai pagarsėjęs Seimo narys Ž. Šilgalis tuomet apkaltino Seimo valdybos darbo grupę nebūtais dalykais, organizuodamas šmeižikišką viešųjų ryšių kampaniją, kurios vienintelis tikslas buvo bet kokia kaina diskredituoti Seimo valdybos darbo grupės Azartinių lošimų įstatymo projektą. Tam buvo pasitelktas visas priemonių arsenalas: kassavaitinės publikacijos savaitraštyje „Balsas.lt Savaitė“, pranešimai internetiniuose portaluose, Seimo Antikorupcijos komisija ir jos buvęs pirmininkas Ligitas Kernagis, STT ir kitos institucijos sutartinai pūtė į vieną dūdą ir viešoje erdvėje choru rėkė, kad Seimo valdybos darbo grupės parengtas įstatymo projektas yra savaiminis blogis.
Pasak L.Sesicko, kakofoninėmis intervencijomis bandyta sukelti visuotinę isteriją, kurios tikslas – diskredituoti šį įstatymo projektą, o tuo pačiu asmeniškai ir jos rengėjus. „Tačiau isterija išsikvėpė. Juodųjų ryšių balionas subliūško, dirigentų kuopa išsibarstė: vieni liko politinio gyvenimo paraštėse, kiti sumaniai pasislėpė, lūkuriuodami naujų galimybių. Deja, Finansų ministerijos valdininkai savo tikslą pasiekė: 2012 metų lapkričio 14 d. baigdama kadenciją Vyriausybė priėmė Finansų ministerijos valdininkų parengtą nutarimą. Juo Vyriausybė formaliai pritarė Seimo valdybos darbo grupės Azartinių lošimų įstatymo reguliavimo tikslams, tačiau realiai pateikė tiek pastabų, kad įstatymo projekto rengėjams ir kitiems būtų aišku, kas yra šios srities šeimininkas ir, kad jis neketina toleruoti kitokių požiūriu net ir tais atvejais, kai jie yra pagrįsti argumentų kalba. Alternatyvių įstatymo projektų, bandančių išardyti taip kruopščiai konstruojamą lošimų rinkos oligopolinę ar monopolinę struktūrą, nereikia“, – užbaigia advokatas.
LPT direktorės kompetencija: kelianti abejonių ir (ar) nuleista iš viršaus?
Kyla natūralus, klausimas, ar užteks naujajai LPT direktorei kompetencijos išvynioti interesų siūlų kamuolį? Konkurso sąlygose buvo numatyta, kad kandidatas turi būti susipažinęs su Lietuvos ir ES teisės aktais, reglamentuojančiais loterijų ir lošimų veiklą, žinoti pokyčius ir vystymosi tendencijas šiose srityje, gebėti atlikti teisės aktų ir jų projektų analizę, teikti dėl jų išvadas ir pasiūlymus. Regis, E. Bishop šioje srityje turėjo didžiausią kompetenciją, nes dėl to abejonių buvusiai ministrei I. Šimonytei nekilo.
Interviu „Respublikai“ (2012-12-11) metu E. Bishop pripažino, kad lošimų priežiūros sritis jai nauja, bet labai įdomi. Kuo gi išties ją sudomino lošimų rinka? O gal ne ją pačią? Juk į kai kurias pareigas valstybinio valdymo institucijose žmonės paskiriami neatsitiktinai.
Lošimų rinką išmanančiųjų vertinimu, minėtame interviu E. Bishop neatsakė iš esmės nė į vieną klausimą, o iš atsakymų į kai kuriuos klausimus matyti, kad ji net nesuprato dalies klausimų esmės, kas atskleidė akivaizdžią kompetencijos stoką. Keista, kad apie šią sritį neturintis nė menkiausio supratimo žmogus laimi konkursą. Stebina ir tai, kad lošimų reguliavimo neišmanantis žmogus nuo pat pirmųjų savo darbo dienų turi tvirtą nuomonę, kad reikia kaip galima greičiau reglamentuoti nuotolinius lošimus. Reglamentavimą galima suprasti kaip raginimą nuotolinius lošimus kaip galima greičiau įteisinti bei sudaryti sąlygas jų paslaugų pasiūlos plėtrai. Tuo pačiu yra siūloma nustatyti naujus (perteklinius) kontrolės reikalavimus Lietuvoje įsisteigusioms lošimo bendrovėms. Argi tokiu reguliavimu nebus atvertas kelias nuotoliniams lošimams, o tradiciniams lošimams padidinta administracinė našta?
Argi tai nepanašu į Finansų ministerijos valdininkų atrinkusių E.Bishop į direktorės pareigas, ilgametes pastangas siekiant vis to paties tikslo – monopolinės loterijų ir lošimų rinkos įtvirtinimo?
Perprasti nelengva
Konkurse LPT direktoriaus postui užimti dalyvavęs habilituotas daktaras, ekonomikos profesorius A. Grebliauskas, kuris jau bene dešimtmetį specializuojasi ekonominių tyrimų srityje, susijusioje su lošimų reguliavimu ir organizavimu, „Respublikai“ teigė, kad jis, ekonomistas, užtruko ne vienerius ir ne dvejus metus, kol iki siūlelio perprato lošimų verslo specifiką, lošimų organizatorių ir lošėjų motyvus, viešųjų interesų reguliuojant lošimus turinį ir prioritetus. Tai suprasti ypač svarbu, nes azartiniai lošimai, kaip joks kitas verslas, daro reikšmingą įtaką bendruomenei, dėl ko nesąžiningi verslininkai gali nesudėtingai įvelti politikus į įvairius teisėkūros žaidimus, siūlančius sugriežtinti vieno ar kito lošimų segmento reguliavimą su vieninteliu tikslu – eliminuoti verslo konkurentus iš lošimų rinkos. Valstybei neturint aiškios viešai išreikštos pozicijos lošimų sektoriaus atžvilgiu, tai padaryti išties nėra sudėtinga. Kita vertus, lošimų sektoriuje galioja tie patys ekonomikos principai, kaip ir bet kuriame kitame versle.
„Lošimų verslo didžiausia problema šiuo metu yra komunikacija. Pirmiausia reikia visiems susitarti, koks yra priimtinas lošimų lygis šalyje. Dėl to turi sutarti keletas interesų grupių: visi be išimties lošimų organizatoriai, Vyriausybė, kaip valdžios atstovai, ir lošėjams atstovaujančios organizacijos. Visą tai turi moderuoti LPT ar kitas valdžios atstovas. Jei to nebus padaryta, problemos tęsis, – sakė A. Grėbliauskas. – Ypatingą dėmesį šiuo metu reikėtų skirti internetinio lošimo reglamentavimui, kuris Lietuvoje kol kas visiškai nereglamentuotas. Jiems neturėtų būti žalios šviesos, kaip kai kas įsivaizduoja. Tačiau tai yra technologijų vystymosi pasekmė ir su tuo reikia skaitytis.“
Tvarka gana griežta
Apie aktualiausias problemas ir planuojamas permainas lošimų versle „Respublikos“ paklaustas UAB „Novogaming“ vadovas Danutis Baubonis labiausiai nuogąstavo, kad visi tie, kurie imasi lošimų verslą „tvarkyti“, nesugriautų to, kas jau yra padaryta. „Labai jau daug lošimų verslo „specialistų“ atsirado, visi viską išmano ir visi nori pasireikšti“, – sakė jis.
Lošimų verslo atstovo teigimu, dar 2001 metais uvo priimtas gana rimtas Lošimų įstatymas ir vargu, ar čia reikia ką nors iš esmės keisti. Tačiau būtina aptarti ir reglamentuoti internetinius lošimus, kurie įstatyme neminimi.
„Yra visiškai nenormalu, kai užsienio bendrovės organizuoja lošimus internetu, juose dalyvaujantys lietuviai moka pinigus, o bendrovės su Lietuva niekaip neatsiskaito, – sakė D.Baubonis. – Tačiau čia negalima sprendimo priimti per naktį – reikalinga plati diskusija, kuri padėtų pasirinkti maksimaliai logiškiausią variantą.“
Planuojami papildomi sugriežtinimai lošimų verslui D. Bauboniui kelia abejonių. Jo įsitikinimu, įsigyti licenciją organizuoti lošimus yra gana brangus dalykas. Kokių nors vienadienių firmelių neatsiranda ir neatsiras, nes reikalavimai labai griežti. Bet kokie papildomi sugriežtinimai duos tik tai, kad atsiras naujų biurokratų, kurie norės ateiti į lošimo vietas ir „kojomis duris atidarinėti, vaidindami kontrolierius“.
Pagal įstatymus lošimų verslas yra lygiavertis su bet kuriuo kitu verslu – legalus, mokantis į šalies biudžetą pinigus, todėl, D. Baubonio įsitikinimu, negalima kalbėti apie kokį nors ypatingą dėmesį jam. „Verslo juk negalima skirstyti į simpatišką ar nesimpatišką. Tiesa, lošimų verslas šiek tiek jautresnis socialine prasme. Tačiau šiandien lošimas tarp priklausomybių jau tikrai nėra pirmaujantis – užima tik septintą aštuntą vietą. Daug didesnes nelaimes sukelia internetas, alkoholis, narkotikai“, –sakė jis.
Iššūkis naujajai Vyriausybei: ar nelipsim ant to paties grėblio?
2012 metų gruodį Seimas pritarė 16-osios Vyriausybės programai, kurioje pripažinta, kad 2008 metų gruodį paskubomis įvykdyta mokesčių reforma supriešino visuomenę, o taip pat buvo nevykęs atsakas į pasaulinės ekonomikos krizės iššūkius.
Savo pagrindiniu veiklos tikslu naujoji Vyriausybė deklaravo ekonomikos augimą. Pastarasis gali būti įgyvendintas tik taikant aktyvią investicinę ir mokestinę darbo vietų kūrimo politiką. Vyriausybės programoje viena iš ekonomikos augimo skatinimo priemonių nurodytas saugios ir subalansuotos lošimų reguliavimo politikos suformavimas.
Naujoji Vyriausybė taip pat deklaravo, kad ketina inventorizuoti 15-osios Vyriausybės teisėkūros iniciatyvas. Šiame kontekste reikėtų įvertinti ir Finansų ministerijos valdininkų veiksmus inicijuojant lošimų rinką griaunančius mokestinius įstatymus, reorganizuojant lošimų priežiūros ir kontrolės instituciją, rengiant lošimų verslą žlugdančius įstatymų projektus, o taip pat diskredituojant alternatyvius įstatymo projektus.
„Belieka tikėtis, kad ant to paties grėblio dukart nebus lipama ir šįkart naujoji Vyriausybė, perpratusi Finansų ministerijos valdininkų žaidimus, nueis principingu modernios teisėkūros keliu, pripažįstant lošimų svarbą šalies ekonomikai. Priešingu atveju, jos deklaruotas tvarus ekonomikos augimas teliks gražiu, tačiau tuščiu skambėjimu permainų ištroškusiems žmonėms“, – užbaigia ekonomikos profesorius A.Grebliauskas.
Danutė SAVICKAITĖ (straipsnis yra iš „Respublikos“ leidinio)
