Vasaros pradžioje Lietuvos bankas (LB) prognozavo, kad infliacija arba kainų augimas Lietuvoje šiemet sudarys 2,2 proc. ir, palyginti su praėjusiais metais, padidės dvigubai.
Tačiau Statistikos departamento duomenimis, 2021 m. liepą metinė infliacija jau sudarė 4,7 proc. Vartojimo prekių kainos per metus padidėjo 4,8 proc., paslaugų – 4,3 proc.
Per pastaruosius penkerius didesnė metinė infliacija (4,8 proc.) buvo fiksuota tik 2017 rugsėjį.
Metinės ir vidutinės metinės (ją prognozavo LB) infliacijos rodikliai skiriasi. Tačiau ir pastarasis 2017 m. pabaigoje – 2018 m. pradžioje buvo išaugęs iki 3,5–3,9 proc. Jeigu panašios tendencijos pasikartos dabar, infliacija kone dvigubai viršys LB prognozes.
Kuo labiau brangsta prekės ir paslaugos, tuo mažiau jų galima nusipirkti gaunant tokio paties dydžio atlyginimą, pensiją ar išmoką. Be to, kuo didesnė infliacija, tuo labiau nuvertėja gyventojų santaupos.
Ekonomistai įspėja, kad kainos gali didėti dar labiau, o tai gali sukelti neigiamų pasekmių visai šalies ekonomikai.
Galima grėsmė – perkaitimas
„Invl Asset Management“ vyriausioji ekonomistė Indrė Genytė-Pikčienė pripažįsta, kad dabartinis spartus kainų kilimas nėra siurprizas, jo buvo galima tikėtis.
„Kalbant apie metinę infliaciją, turime mažą palyginamąją bazę, plius, tiekimo grandinių išbalansavimo paveldą po pandemijos. Natūralu, kad susidarę deficitai sukėlė žaliavų kainas ir per visas pridėtinės vertės grandines tas poveikis pasiekė ir galutinį vartotoją“, – komentavo ekonomistė.
Ji atkreipė dėmesį, kad iki šiol kelerius metus Lietuvoje itin sparčiai brango paslaugos, tačiau dabar jau ir prekės gerokai pabrango:
„Prekių kainos pradėjo labai sparčiai augti. Kaip jau minėjau, tai yra būtent žaliavų kainų šuolio pasekmė. Taipogi matėme įvairių komponentų, tarpinio vartojimo prekių, statybinių medžiagų kainų didėjimą dėl susidariusio trūkumo.“
Pasak I. Genytės-Pikčienės, iš pirmo žvilgsnio tai turėtų būti lyg ir laikinas veiksnys. Labai maža pernykštė palyginamoji bazė antrame šių metų pusmetyje po truputį turėtų imti slopti.
„Tačiau matome, kad pasibaigus karantino ribojimams, atsigavus vidaus paklausai, atsirado papildomi lokalūs veiksniai. Jie neleis nuslopti kainų augimui, nes vartojimas, kaip matome, gerokai išaugęs ir viršija ne tik pernai pasiektą lygį, bet ir „sveikuosius“ 2019 m. – dabartinė mažmeninės prekybos apimtis anuometinę viršija ketvirtadaliu“, – pastebėjo ekonomistė.
Ji prognozavo, kad tolesnę infliaciją lems ne tiktai tarptautinėse rinkose susidarę deficitai, bet ir padidėjusi vidinė paklausa:
„Dėl mūsų aktyvesnio vartojimo, dėl mūsų noro atsigriebti po karantinų ir aktyviau vartoti įvairias prekes ir paslaugas šita dedamoji gali išlikti ir ilgiau. Čia ir susiveda visos galimos grėsmės – perkaitimo kontekstas ir panašiai“, – įspėjo I. Genytė-Pikčienė.
Jeigu kainos toliau taip augs, turėsime problemų
Finansų analitiko Mariaus Dubnikovo manymu, šių metų pabaigoje infliacijos augimas Lietuvoje dar paspartės.
„Tikrai peržengsime 5 proc. ribą, kuri šiaip yra laikoma tokia riba, kurią peržengus žmonės realiai jaučia infliaciją, nes iki 5 proc. to paprastai nejaučiama. Pagrindinės kainų augimo priežastys yra tokios: didėja atlyginimai, nesustoja didėti žaliavų kainos ir kainos vartotojams natūraliai turėtų didėti“, – aiškino finansų analitikas.
Jis prognozavo, kad kitų metų pirmoje pusėje Lietuvoje veikiausiai irgi matysime gana aukštą infliaciją, nes palyginamoji bazė bus žema.
„Labai norėtųsi, kad antroje 2022 m. metų pusėje infliacija pradėtų žemėti. Ir tai kalbėtų apie sveiką ekonomiką, sveiką ekonomikos ciklą.
Jeigu vis dėlto po metų štai lygiai dabar pasukus metus į priekį, matysime vis dar išliekančią aukštą infliaciją – 5 proc. plius minus vienas proc. į vieną ar kitą pusę, iš tiesų galėsime kalbėti apie perkaitimą ir ekonomines įtampas. Tai rodys nesaugumą ir tam tikras rizikas“, – komentavo M. Dubnikovas.
Anot jo, tai būtų gana rizikinga, nes ekonominis ciklas eis į pabaigą ir tada turėsime problemų.
„Manau, kad infliacija, kaip rodiklis, šiandien yra bene vienas svarbiausių, kalbant apie tai, kur mes esame ir kur mes būsime. Nesibaiminčiau, jeigu šiemet pamatysime kokius 6 proc. – toks šuolis būtų normalus popandeminis dalykas.
Bet jeigu po metų antroje metų pusėje vėl matysime aukštus rodiklius, tada turėtume sunerimti, kad iš tiesų, kažkas krypsta netinkamai. Nes aukštos infliacijos laikymas ilgą laikotarpį yra mažų mažiausiai nesveikas“, – perspėjo finansų analitikas.
Kainos auga nes dar nepasiekė europinių
LB Makroekonomikos ir prognozavimo skyriaus vyresnioji ekonomistės Lauros Mociūnaitės teigimu, Lietuvai šiek tiek aukštesnė už euro zonos vidurkį infliacija yra priimtina, kadangi Lietuva artėja link Vakarų valstybių pragyvenimo lygio. O praėjusiais metais infliacija esą buvo ypač sumažėjusi.
„Dabar matomam kainų augimo padidėjimui daugiausia įtakos turi pakilusios įvairių žaliavų kainos. Pavyzdžiui, atsitiesusios naftos kainos ir žema palyginamoji bazė lėmė, kad degalai birželio–liepos mėn. buvo maždaug penktadaliu brangesni nei atitinkamu laikotarpiu prieš metus.
Dėl sparčiai atsigavusios pasaulinės gamybos susiformavęs disbalansas tarp gamybos žaliavų paklausos ir pasiūlos pakėlė ir kitų žaliavų, pavyzdžiui, metalų, bei jų transportavimo paslaugų kainas, o tai atitinkamai veikia pramonės prekių kainas, kurios birželio–liepos mėn. buvo apie 3 proc. didesnės nei prieš metus“, – komentavo L. Mociūnaitė.
Anot jos, tikėtina, kad tiek šių metų pabaigoje, tiek kitų metų pradžioje metinė infliacija dar išliks pakylėta:
„Reikšmingesnių korekcijų žaliavų rinkoje galime tikėtis išaugus jų pasiūlai. Tų žaliavų, kurių pasiūlą galima padidinti greičiau, kainų augimo sumažėjimą arba netgi žaliavų atpigimą pamatysime greičiau. Tą puikiai iliustruoja medienos kainų kaita – jos ateities sandorių kainos JAV rinkoje, palyginti su piku, jau dabar yra nukritusios maždaug trigubai.“
LB atstovės teigimu, centriniai bankai ir nepriklausomi ekonomistai sutaria, kad pinigų politikos reakcija į trumpalaikius infliacijos svyravimus, dėl savo užsitęsiančio poveikio ir tam tikro neapibrėžtumo, būtų ekonomiką destabilizuojantis veiksnys.
„Tiek LB, tiek ir Europos Centrinis Bankas (ECB) atidžiai stebi ir analizuoja kainų raidą ir prognozuoja jos būsimą dinamiką. ECB prognozės rodo, kad vidutiniu laikotarpiu infliacija euro zonoje palaipsniui mažės ir bus ne aukščiau, bet netgi žemiau naujai patvirtinto 2 proc. infliacijos tikslo.
Lietuvoje kiek didesnė nei 2 proc. infliacija net ir ilgesniu laikotarpiu nerimo kelti neturėtų – mes juk vis dar vejamės euro zonos vidurkį pagal pragyvenimo lygį, turime spartesnį darbo užmokesčio augimą. Svarbu prisiminti, kad atlyginimų augimas Lietuvoje vis dar stipriai viršija infliaciją ir tokios tendencijos turėtų išsilaikyti ir ateinančiais metais“, – aiškino L. Mociūnaitė.
Ką daryti, kad nenuvertėtų pajamos ir santaupos
Paklausta apie infliacijos poveikį gyventojų pajamoms „Invl Asset Management“ vyriausioji ekonomistė I. Genytė-Pikčienė tikino, kad kol kas nerimauti nereikėtų.
„Išties kažkiek ramina tai, kad turime spartų darbo užmokesčio augimą. Vis dėlto ekonomistai nuogąstauja, kad tas spartus du augimas ir infliacija sukuria tam tikrą ciklinį savimi mintantį procesą, tą vadinamąją atlyginimų infliacijos spiralę.
Kaip žinoma, bent paslaugų kainodaroje algos sudaro itin reikšmingą dalį. Ir kuomet atlyginimai kyla dėl spartesnės infliacijos, nes kainoms augant žmonės reikalauja didesnių atlyginimų, tai natūralu, kad kyla ir tam tikrų paslaugų kainos, užsisuka toks užburtas ratas, iš kurio išeiti išties nelengva“, – kalbėjo pašnekovė.
Jos teigimu, šitas scenarijus tikrai neramina, ypač dėl to, kad priemonių jam stabdyti, panašu, kad nebus. Paprastai ekonomikos perkaitinimas ir aukštesnė infliacija valdoma monetariniais svertais. Centriniai bankai pradeda kelti palūkanas, išjungia bet kokius monetarinio skatinimo instrumentus.
„Tačiau priklausome euro zonai. Jos ekonominė sveikata tikrai labai netolygi: yra daug šalių, kuriose vartojimas yra vis dar prislopęs ir daugybė veiklų susiduria su rimtomis problemomis. Jose atsigavimas užsitęs ilgiau.
Vadinasi, ta vidutinė euro zonos temperatūra, pagal kurią savo svertus centrinis bankas ir renkasi, mums nelabai tinka. Mes gyvename visai kitokiais ritmais, esame dinamiška ekonomika, mažiausiai nukentėjusi nuo pandemijos sukeltų iššūkių. Ir natūralu, kad tokiomis aplinkybėmis mums jau reikia kitokios receptūros“, – svarstė I. Genytė-Pikčienė.
Taigi, anot jos, belieka fiskaliniai svertai, fiskalinė arba mokesčių politika. Tačiau su ja esą neskubama užbėgti ekonominiam ciklui už akių ir veikti stabdančiai.
„Aišku, žiūrėsime, ką pateiks ruduo, koks bus biudžeto svarstymas. Tai, kas buvo pateikta pavasarį trims metams į priekį, tai yra išties prociklinė fiskalinė politika, kuri dar labiau didina išlaidas ir įlieja stimulo ekonomikai, kai ta ji ir taip neprastai laikosi, o kiekvienas toks stumtelėjimas gali priartinti perkaitinimo riziką“, – įspėjo ekonomistė.
Tuo metu LB Investicinių paslaugų ir bendrovių priežiūros skyriaus vadovas Audrius Šilgalis turi patarimų, ką daryti nenorintiems, kad jų santaupos dėl infliacijos nuvertėtų.
„Gyventojai, norėdami, kad jų turimi indėliai nenuvertėtų, turėtų bent dalį savo sukauptų lėšų „įdarbinti“ – investuoti į grąžą generuojančias finansines priemones.
Investuoti galima į įvairius finansinius produktus (akcijas, obligacijas, investicinių fondų vienetus ir pan.), taip pat į nekilnojamąjį turtą, kolekcines vertybes, tauriuosius metalus, skolinti savo turimus pinigus sutelktinio finansavimo ar tarpusavio skolinimo platformose, tiesiogiai investuoti į verslą ar kitą veiklą ir pan.“ – vardijo skyriaus vadovas.
Vis dėlto jis pabrėžė, kad bet kuriuo atveju investuojant yra svarbu įvertinti ne tik tikėtiną uždarbį, bet ir galimą riziką – investuodami galite ne tik uždirbti, bet ir prarasti investuotas lėšas.
„Taip pat rekomenduojama investicijas paskirstyti – neinvestuokite visų santaupų į vieną produktą, o jas išskaidykite į skirtingus produktus ar finansines priemones, kurių vertės svyruoja skirtingai“, – patarė A. Šilgalis.
