Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja Lietuvos darbdavių konfederacijos prezidentė Aurelija Maldutytė ir Vilniaus universiteto ekonomistas Algirdas Bartkus.
Pirmiausia, gerbiama Aurelija, klausimas jums. Užsiminiau apie tą neramią situaciją darbo rinkoje ir iš esmės garsiai nuskambėjo visai neseniai paskelbta žinia apie žinomos bendrovės išėjimą iš Lietuvos – šiuo atveju „Continental“ išėjimas.
Ekspertai kalba apie tai, kad tai nėra vienintelis pavyzdys, kai dideli gigantai išeina būtent iš Lietuvos, ir tuomet sprendžiasi pačių darbuotojų likimas. Kaip vertinate apskritai tokią dabartinę situaciją? Ir ar iš tiesų nerimo, kad darbo rinkoje viskas klostosi ne taip, kaip turėtų, yra?
A. Maldutytė: Tai čia galima žiūrėti keliais aspektais. Vienas dalykas – kalbėti apie darbo rinką kaip apie pasiūlą – ką mes turime ir su kokiomis problemomis susiduriame tiek su darbo užmokesčio kaštais, tiek su žmonių trūkumu tam tikrose specialybėse.
Iš kitos pusės, jeigu kalbėtume apie konkretų pavyzdį, kaip „Continental“ išėjimas, tai yra tik vienas simptomas. Nes ir praeitais metais tikrai ne viena įmonė užsidarė – galbūt ne tokios stambios, ne tokios didelės, todėl taip garsiai nenuskambėjo.
Tų priežasčių yra labai daug ir negalime sakyti, kad „Continental“ išėjo būtent dėl darbo rinkos ar darbo užmokesčio dalykų. Ten yra kompleksiniai dalykai ir buvo nuspręsta, kiek supratau ir kiek komunikavo pati bendrovė, kad visos Europos mastu yra nepakankama paklausa tiems gaminiams.
Jie yra daugiau orientuoti į automatizavimą ir tos paklausos, kokios jie tikėjosi Europoje, nėra, todėl neapsimoka turėti čia gamyklos.
Aišku, jeigu žiūrime plačiau ir į kitas bendroves, tai darbo kaštai labai skaudžiai atsiliepia visų įmonių veiklai, ypač tų, kurių darbuotojų pajamos yra iki vidutinės algos, nes tai sudaro daugiau negu 50 proc. mūsų dirbančiųjų.
Jeigu mes keliame minimalų atlyginimą – per 5 metus pakėlėme 80 proc. – tai tikrai kiekvienai įmonei yra sudėtinga prisitaikyti.
Net nekalbame apie mažiausiai gaunančius darbuotojus – aišku, jiems turi kilti algos. Mes nesakome, kad neturi kilti. Mes tik kalbame apie tai, kad tas kilimas turėtų būti tvarus ir kad laikas peržiūrėti visas formules ir tvarkas, kaip mes keliame tas algas ir kaip skatiname jų augimą toliau, nes panašu, kad galime greitai tapti labai brangūs ir nekonkurencingi.
O kaip dėl kitų valstybių – kuo jos tokios patrauklios iš esmės? Ar dėl mokestinės sistemos, ar dėl kažkokių kitų priežasčių?
Nes yra minimas ir Latvijos pavyzdys, kad investuotojai dabar keliauja ten, o ne į Lietuvą, kaip buvo anksčiau – pirmiausia į Lietuvą keliaudavo, dabar jau, sakoma, į Latviją. Tai kuo tos valstybės tokios patrauklios?
A. Maldutytė: Na, mes neturime tarp mūsų narių Latvijos darbdavių, tai man būtų sunku atsakyti į šitą jūsų klausimą, bet mes girdime įvairių dalykų.
Pradedant nuo migracijos – dauguma Europos Sąjungos valstybių įsileidžia dirbti darbuotojus iš Indijos. Pas mus, panašu, jie nėra pageidaujami, nes nėra net išorės paslaugų teikėjų, kur darbuotojas galėtų pateikti dokumentus.
Ir yra tokių begalė smulkių pavyzdžių, iš kurių susidaro bendras kompleksas.
Jeigu, pavyzdžiui, darbdavys komandiruoja darbuotoją iš Latvijos į kitas Europos šalis, sąlygos yra visai kitokios ir dažnu atveju pigesnės.
Nereikia taikyti 1,65 koeficiento nuo minimalios algos, kad galėtum mokėti dienpinigius. Dienpinigius galima mažinti iki 30 proc., patys dienpinigiai yra nustatyti mažesni.
Tai, žiūrint, kokia įmonės veikla ir kokios kryptys, kiekvienas vertina savo veiklos lauką ir sprendžia pagal tai, kas jam yra svarbiausia ir koks jo darbo modelis su darbuotojais.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
O reikėtų taip: mažėja darbo vietų - atitinkamai mažinti ir politikų bei biurokratų darbo vietų.
