Siaučiant krizei dauguma žmonių liko be darbo, o daugelis tų, kurie vis dar dirba, buvo paprašyti už tą patį atlygį dirbti daugiau valandų, rašo BBC. Tad kurios šalys dirba ilgiausiai?
Pagal vidutinį metinį pradirbtų valandų skaičių Pietų Korėja yra sąrašo viršuje su 2 193 valandomis. Laipteliu žemiau jos atsidūrė Čilė, kurios gyventojai vidutiniškai vargo 2 068 valandas.
D. Britanijos darbininkai dirba 1 647 valandas, o vokiečiai su 1 408 valandomis atsidūrė sąrašo apačioje. Už juos mažiau laiko dirba tik olandai.
Graikų darbininkai, kad ir kaip būtų linkusi juos peikti spauda, praleidžia dirbdami daugiau valandų nei bet kurie kiti europiečiai. Jų 2 017 valandų vidurkis yra trečioje Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) sudaryto sąrašo vietoje.
Verta paminėti, kad EBPO turi tik 34 nares (dauguma jų yra išsivysčiusios valstybės), o tarp jų nėra kai kurių labai svarbių šalių, tokių kaip Indija, Kinija ir Brazilija.
EBPO duomenys įtraukia pilnu ir puse etato dirbančius žmones bei savarankiškai dirbančius asmenis. Į duomenis įtrauktos visos darbo valandos, įskaitant viršvalandžius.
Nors galima rasti panašių duomeų ir iš kai kurių kitų pasaulio vietų, jų negalima tiesiogiai palyginti su EBPO duomenimis, nes jie rinkti kitokiu būdu arba yra pasenę, tad BBC susikoncentravo tik ties EBPO valstybėmis.
„Azijos šalys dirba daugiausiai valandų, be to jie turi didžiausią dalį darbuotojų, kurie dirba itin ilgai – daugiau nei 48 valandas per savaitę“, - sako TDO ekspertas Jonas Messengeris.
„Korėja išsiskiria tuo, kad ji yra išsivysčiusi valstybė, dirbanti daugiausiai valandų, – aiškina jis. – Dažniausiai besivystančios šalys, tokios kaip Bangladešas, Malaizija, Tailandas, Šri Lanka, dirba ilgas valandas.“
Tačiau dirbti ilgiau, nebūtinai reiškia ir geriau.
„Kalbant bendrai, ilgos darbo valandos siejamos su kas valanda mažėjančiu produktyvumu. Darbininkai labai ilgai dirba tam, kad pasiektų minimalų rezultatą ar minimalų algų lygi, nes atvirai tariant, jie nėra labai produktyvus“, – aiškina J. Messengeris.
Visai kitaip yra išsivysčiusiame pasaulyje, kur darbo valandų skaičius mažėja.
Pasak specialisto, XX amžiaus pradžioje per metus žmonės vidutinškai dirbdavo apie 3000 valandų. Šio amžiaus pradžioje dauguma besivystančių šalių dirba apie 1800 valandų per metus, o pačios produktyviausios šalys dirba dar mažiau, tikina J. Messengeris.
Kritusių valandų skaičius rodo ir išaugusį pusę darbo dienos dirbančių žmonių skaičių išsivysčiusiose valstybėse. Didelis ne pilną darbo dieną dirbančių asmenų skaičius smukdo šalies vidurkį.
Pavyzdžiui, Japonijoje didelę dalis žmonių dirba viršvalandžius, bet taip pat daug yra ir dirbančių pusę darbo dienos, todėl šalis atsiduria sąrašo viduryje su 1700 darbo valandų per metus.
„Vis daugiau žmonių dirba ne visą darbo dieną, – sako J. Messengeris. – Jie pakankamai pajėgus save išlaikyti ir padaryti tai, ką jiems reikia padaryti, tad nebūtina dirbti ilgiau.“
Griežtesni darbo įstatymai išsivysčiusiose šalyse, ypač Europoje, taip pat sumažino darbo valandų skaičių. Skirtumas tarp labiausiai išsivysčiusių šalių yra mažas, tačiau jas viena nuo kitos skiria suteikiamų atostogų laikas.
J. Messengeris sako, kad vidutinis britas dirba 150 valandų mažiau nei amerikietis.
„Skirtumas yra dėl to, kad JAV yra vienintelė išsivysčiusi šalis, kuri neturi jokio legalaus ar kontraktinio ar bendrinio reikalavimo suteikti minimalų kiekį metinių apmokamų atostogų“, – sako jis.
Europos darbo laiko direktyva numato skirti ne mažiau kaip keturias savaites apmokamų atostogų.
Kai kurios Europos šalys yra pačios įteisinusios ir ilgesnes atostogas. Austrijoje, Danijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Liuksemburge ir Švedijoje priklauso penkių savaičių atostogos.
Bendras šventinių dienų ir atostogų skaičius Europoje varijuoja nuo 40 dienų Vokietijoje ir Danijoje iki 27 dienų Rumunijoje.
Pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis, 2007 metais vidutinis apmokėtų valandų skaičius vienam Lietuvos darbuotojui per savaitę buvo 37,47 valandos.
