„Kalbėdami apie klimato kaitos politiką, turėtume neapsiriboti svarstymais apie tai, kas „įmanoma“ padaryti dabartinėmis technologijomis, ar tai naudinga šiandienos ekonomikai, ar ne per brangu gamintojams, ir dažniau prisiminti, kodėl tokios politikos reikia – klimato kaita yra problema, kurios negalime palikti nespręstos. Tik įvertinę ilgalaikių klimato kaitos padarinių kaštus ir suprasdami, kad šiandien jų dar galime išvengti, galėsime teisingai pasverti, kokių politinių sprendimų reikia čia ir dabar, nes vėliau, paprasčiausiai, bus per vėlu“, – sako Nevyriausybinės organizacijos „Baltijos aplinkos forumas“ klimato kaitos specialistė Gintarė Jonušauskaitė.
Su ja kalbamės apie tai, kaip su klimato kaita kovoja lietuviškos organizacijos, kiek ambicingus tikslus taršos mažinime turėtų išsikelti Lietuva ir visa Europos Sąjunga (ES) ir apie tai, ką galime padaryti kiekvienas iš mūsų.
Dažnas tiki, kad klimato kaita – tai kažkas, kas vyksta toli nuo mūsų. Ar ją jaučiame Lietuvoje?
Ir taip, ir ne. Kai kalbame apie klimatą, nekalbame apie orus. Įprasta sakyti, kad štai žiema buvo šilta. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos duomenimis, vidutinė praėjusio gruodžio mėnesio temperatūra buvo 5 laipsniais šiltesnė nei istorinis gruodžio mėnesių temperatūros vidurkis mūsų krašte (http://www.meteo.lt/naujiena.php?id=580). Ką tai reiškia? Ar tai parodo – kad klimato kaita vyksta? Ne, taip teigti būtų moksliškai neteisinga. Pokytį parodo tendencijos, orų seka. Reiktų klausti, ar tokių žiemų daugėja, ar tai vyksta dažnai. Tačiau pastebima, kad tokios žiemos dažnėja, daugėja karščio bangų vasarą, intensyvių liūčių. Taigi, galima teigti, kad klimatas per pastaruosius dešimtmečius keitėsi. Tačiau, tikėtina, kad žmogus, ypač gyvenantis mieste, to smarkiai nepastebi.
Kitas ženklas – atsirandančios naujos rūšys. Ir anksčiau svečių šalių sėklos ar gyvūnai atkeliaudavo į Lietuvą, pavyzdžiui su tanklaiviais, krovininiais laivais ar lėktuvais, jų parsiveždavo ir žmonės. Tačiau jos neprigydavo dėl netinkamų klimato sąlygų. Pastebima, kad dabar vis dažniau prigyja rūšys iš gerokai šiltesnių šalių. Puikus pavyzdys – net iš Australijos patekęs saprotropas, kitaip tariant grybas, pirmą sykį pastebėtas 2011 metais. Tikėtina, kad tokių rūšių tik daugės. O tai gali kelti ir tam tikrų pavojų – pavyzdžiui, gyvulių augintojus neramina vadinamasis „mėlynojo liežuvio“ virusas, anksčiau nebuvęs aktualiu dėl klimato sąlygų. Kita vertus, keičiasi ir Lietuvoje egzistavusios rūšys. Pavyzdžiui, plinta erkių arealai, dėl šiltų žiemų ilgėja jų aktyvumo periodas.
O kaip dėl skeptikų?
Klimato kaita – kompleksinis reiškinys, kurio supratimui reikia specifinių žinių. Tuo naudojasi ir skeptikai: mokslininkai pateikia vieną išvadą, tuomet parodomi kitokie skaičiavimai, lentelės, grafikai. Gali būti sunku susigaudyti, siekiama priversti abejoti.
Tačiau, verta prisiminti, kad ir Lietuvos mokslo akademija yra patvirtinusi, jog klimato kaita – realus faktas. Akademija prisijungė prie daugiau nei 200 akademijų ir institutų visame pasaulyje. Siekdamos sumažinti visuomenės abejonę klimato kaita, jos paskelbė deklaracijas, patvirtinančias, kad klimato kaita – realus procesas ir mes esame už jį atsakingi. „The Climate Consensus Project“ iniciatyvinė grupė, išnagrinėjusi per pastaruosius 21 metus išleistas ir mokslininkų rate pripažintas publikacijas apie klimato kaitą, nustatė, kad net 97 procentai jų patvirtino, jog prie klimato kaitos ženkliai prisideda žmogus. Taigi, skeptikų lieka vis mažiau. Ką šioje srityje daro Lietuvos nevyriausybinės organizacijos? Ar daugėja sąmoningumo mūsų visuomenėje? Sunku ką nors teigti be išsamių tyrimų. Tačiau, jaučiu, kad Lietuvoje šia tema bent jau kalbama ir rašoma daugiau. Džiugina, jog populiariuose interneto portaluose atsiranda aplinkosaugai skirtos skiltys. Tikiu, kad panašūs projektai prisideda prie sąmoningumo kėlimo.
Reikia paminėti ir neseniai pasirodžiusį 2013 metų „Eurobarometro“ tyrimą: jis gal ir nerodo daugėjimo tendencijos, tačiau, remiantis jo duomenimis, net 41 procentas lietuvių (palyginus su 50 procentų ES piliečių) mano, kad klimato kaita yra viena iš trijų svarbiausių problemų, greta skurdo ir ekonominės krizės. 41 procentas skamba tikrai neblogai. Pastebima, kad pasaulio mastu susidomėjimas klimato kaita truputėli sumažėjo – piką jis buvo pasiekęs apie 2009 metus, prieš Kopenhagos klimato kaitos susitikimą, iš kurio visi itin daug tikėjosi. Gerokai prastesni nei tikėtasi susitikimo rezultatai lėmė, kad žmonės nusivylė. Apskritai – klimato kaita yra tokia „nuvilianti“ tema. Pirmą sykį susipažinę, daugelis susidomi, pradeda skaityti. Tačiau suvokus visą jos sudėtingumą, ne vienas „pasiduoda“. Tad Vakaruose šis „pasidavimo“ momentas buvo susijęs su Kopenhaga.
Kadangi pas mus klimato kaitos tematika – gana nauja, iš Kopenhagos nieko nesitikėjome (ir, tikriausiai, nelabai ką žinojome), tokio nusivylimo nėra. Kaip tik po truputį labiau domimės, daromės vis sąmoningesni, daugėja aplinkosauginių iniciatyvų. Auga ir mūsų nevyriausybinių organizacijų gebėjimai, pradedame suprasti, kad dirbdami visi kartu ir kokybiškai, iš tiesų galime šį bei tą pakeisti. Ypač, kad Lietuvos pirmininkavimas parodė, jog tam esame pasiruošę.
