Šioje situacijoje yra dar daug neišspręstų klausimų, pavyzdžiui: bus apmokestinti visi depozitai ar tik juridinių arba tik fizinių asmenų. O galbūt apmokestins tik užsienio depozitus arba einamuosius depozitus, arba tik indelius ir t.t., apskritai neaišku. Griūva pati banko indėlio patikimumo samprata.
Žinoma, galima į šia situaciją pasižiūrėti iš skirtingų pusių, ir galima kiek tik širdis geidžia kalbėti apie tokios priemonės būtinybę norint išgelbėti bankinę Kipro sistemą.
Žmogus dirbo, taupė, atsisakė daugelio dalykų, saugojo pinigus pačiame naudingiausiame instrumente, banke, nesivijo didžiulio pelno, ne spekuliavo, sutaupė tam tikrą pinigų sumą, o čia bambt, atleiskite mielas pilieti, tačiau mums skubiai reikia 10% nuo tavo sąžiningai uždirbtų pinigų. O tuo atveju, jeigu mums pritrūktų tų 10%, tai mes rytoj dar 10% paimsime. Štai toks nacionalizacijos variantas. Baisiausia, kad tai vyksta taikiu metu (Europoje ne karinė padėtis), civilizuotoje šalyje, civilizacijų Etalonui – Europos sąjungai leidus ir net reikalaujant. Tokius veiksmus galima suprasti šiaurės Korėjoje, Afrikos šalyse, trečiojo pasaulio šalyse, kur finansinė sistema ir verslas nėra taip išsivystę. Kur vyrauja komunistinė santvarka arba diktatūra. Tačiau demokratinėje visuomenėje tokie veiksmai yra vadinami vagyste arba reketu. Ir šiuos veiksmus atlieka ne šiaip sau kokia banditų grupuotė, o civilizuotos šalies vyriausybė.
Kokie gali būti šių veiksmų padariniai?
Pirma: visiškai pakirstas pasitikėjimas visa Europos sąjungos bankine sistema. Jeigu vienoje šalyje toks įstatymas yra priimamas, vadinasi galima priimti bet kurioje kitoje šalyje, ir niekas daugiau nėra užtikrintas savo lėšų, laikomų banke, saugumu.
Antra: bet kuris verslininkas gauna teisėtą pasiteisinimą nesilaikyti savo įsipareigojimų atsiskaitant su partneriais. Kodėl nesumokėjo? - pinigus atėmė Kipro valstybė, kol susigrąžinsiu - reikia laiko. Sumokėsiu, tačiau po kelių mėnesių (Ir nesvarbu pinigai buvo laikomi Kipre ar ne, niekas juk netikrins. Tuo tarpu pinigus galima panaudoti kitais tikslais).
Trečia: eiliniai gyventojai, nesusiję su finansiniu sektoriumi, dėl viso pikto pradės išvesti savo pinigus iš bankų, ar tai Ispanijos gyventojas ar Portugalijos. Juk jeigu Kiprui nedavė 17.5 milijardų eurų, tai ką jau sakyti apie Ispaniją, kuriai reikia 20 kartų daugiau? Vadinasi, po Kipro ir Ispaniją (arba bet kurią kitą šalį) gali priversti priimti tokį patį plėšikišką įstatymą.
Ketvirta: stambaus kapitalo nutekėjimas iš Europos į labiau „civilizuotas“ šalis, kur nepriima įstatymų apie kapitalo nacionalizavimą.
Penkta: euro išpardavimas, o jis jau prasidėjo. Berašant straipsnį Euras nukrito - 2% .
Šešta: vėlgi baimė dėl to, kad Europoje gali vėl iškilti skolų krizė. Ir šįkart dėl valdžios veiksmų. Vadinasi, iš šios valdžios nėra ko tikėtis sulaukti kažką gero.
Septinta: santykių su Rusija nutrūkimas. Juk pagrindinė potekstė yra ta, kad Kipre yra laikomi Rusijos mafijos pinigai. O Rusijos valdžiai gali nepatikti tokie nepagrįsti kaltinimai. Jeigu pinigai uždirbti nesąžiningu būdu tikrai ten guli – tai dar reikia įrodyti teisme. Aš nežinau, kieno pinigai ten guli, mafijos veikėjų ar verslininkų. Tačiau jeigu ten gulėtų mano sąžiningai uždirbti pinigai, man būtų labai skaudu, jei mane vadintu nusikaltėliu nė už ką.
Aštunta: neatsižvelgiant į priimtas priemones, gali nepavykti išgelbėti bankinės Kipro sistemos, ir tai taps salos žlugimu.
Šiuo momentu galutinis sprendimas dar nėra priimtas, todėl anksti kelti paniką. Tačiau jeigu šį sprendimą priims, teks ieškoti bankų, kur saugosime santaupas. Ne Europoje, nes neliks jokio pasitikėjimo finansiniu Europos sąjungos sektoriumi.
Užsakymo numeris 3166
