Grupė populiariausio Latvijos dienraščio „Diena“ žurnalistų kartu su redaktoriais spalio mėnesį paliko redakciją po to, kai tris mėnesius jiems nebuvo pateikta informacija apie naujuosius savininkus ir jų interesus. Tai unikalus atvejis Baltijos žiniasklaidos istorijoje. Dabar latvių žurnalistai dirba be atlygio naujai įkurtame interneto portale ir ieško investuotojo.
Buvusi „Dienos mediji“ vadovė Nellija Ločmele sako, kad dirbti toliau buvo neįmanoma, nes buvo pažeistas esminis žurnalistikos principas – skaidrumas.
Lietuvoje apsilankiusi žurnalistė ir politologė su žiniasklaidos profesionalais ir studentais kalbėjosi apie etinių principų svarbą ir naujus žiniasklaidos verslo modelius Baltijos šalyse. N. Ločmeles teigimu, ne laikraščio nepelningumas lėmė, jog švedų kapitalo įmonė „Bonnier Business Press“, valdanti verslo spaudą Danijoje, Švedijoje ir keliose Rytų Europos šalyse, leidinį pardavė.
„Šiuo metu niekas nėra pelninga. Manau, kad „Verslo žinios“ Lietuvoje ar estų laikraščiai taip pat nedirba pelningai, bet jie nėra parduodami. Situaciją Latvijoje lėmė specifinės priežastys, ir galbūt kalbose apie politinės įtakos siekiančius asmenis, perkančius „Diena“, yra tiesos. Laikraštis nupirktas ne tam, kad būtų kuriamas stabilus verslas, bet kad būtų užčiauptas nepriklausomas balsas.
Jeigu tikslas buvo nužudyti „Dieną“, tai daroma puikiai. Jeigu norima, kad laikraštis išliktų, tai dabartiniai valdytojai daro rimtas klaidas“, – sako N. Lomele.
–„Diena“ per du dešimtmečius Latvijoje pakėlė žurnalistikos kartelę. Papasakokite apie savo darbo taisykles.
– „Dienoje“ turėjome profesinės etikos kodeksą. Tai buvo mūsų teisinės darbo sutarties dalis. Atsitikdavo, kad žmonės pažeisdavo etinius principus. Jie buvo atleisti. Profesiniai reikalavimai buvo aukšti, tai nėra dažnas atvejis Latvijoje. Mums pavyko juos iškelti sau bendradarbiaujant su švedais – jų šalyje yra ilgesnės žiniasklaidos atskaitomybės ir profesinės tvarkos tradicijos.
Tuo metu, kai vystai savo žiniasklaidos sistemą, labai naudinga turėti patarimų ir įkvėpimo šaltinį, kuriuo seki. Nereikia išradinėti dviračio. Savininkai – „Bonnier Business Press“ – tikrai padėjo mums keliant profesinius reikalavimus, taip pat ir verslo reikaluose. Daug lengviau judėti pirmyn, kai turi gerą verslo partnerį. Daug laimėjome iš šios partnerystės, „Dienos“ istorija buvo puiki. Būtent todėl, kad ji baigėsi taip bjauriai, esame tokie sutrikę.
– Kam kilo mintis sukurti vidinį etikos kodeksą?
– Redaktoriams. Kai supranti, kad tau pačiam naudinga turėti aiškias elgesio taisykles, labiau nori tas taisykles sudaryti – kad būtų aišku visiems darbuotojams, visiems šaltiniams ir partneriams, su kuriais dirbi, visai visuomenei – štai, mes dirbame laikydamiesi šių principų, mes kuriame naujienas taip.
Juk kas yra naujienos? Naujienose tu gali suvokti problemas tik tuo atveju, jeigu žiniai, kokia yra situacija. Jeigu skaitai apie ką nors pirmą kartą ir nežinai smulkmenų, tai negali patikrinti, ar tai tiesa, ar ne. Turi pasitikėti šaltiniu. Čia kaip viešojo maitinimo srityje. Plauniesi rankas ir žiūri, kad virtuvė būtų švari, kad žmonės galėtų pasitikėti, kad valgant jiems nereikėtų saugotis ar ieškoti plauko maiste, kad jie žinotų, jog tavo įmonėje laikomasi aukštų sanitarinių reikalavimų.
Tai galioja ir žiniasklaidai – jeigu turi taisykles, kurias žino visi, tai galima pasitikėti, kad esi garbingas, kad dirbi savo darbą profesionaliai. Taip tu laimi skaitytoją.
– Dalis žurnalistų Lietuvoje privačiuose pokalbiuose teigia manantys, jog pradėję dirbti žiniasklaidos įmonėje jie turi būti lojalūs savo savininkui, kaip ir bet kokios kitos srities darbuotojai, todėl jie nemano galintys viešai diskutuoti, pavyzdžiui, dėl savo laikraščio skaidrumo.
Kitus stabdo mintis, kad ekonominė situacija sudėtinga, ir pradėjus kelti problemas gali būti sudėtinga susirasti darbą. Jūsų atveju 20 žurnalistų apsisprendimas palikti laikraštį rodo kitokius principus.
– Mūsų reakcija nereiškia, kad mes neturime kūnų ir poreikių. Mums taip pat rūpi, kaip išgyvensime. Tačiau klausimas yra platesnis – kokia yra žurnalistinio darbo esmė? Mūsų požiūriu, buvo tiesiog neįsivaizduojama, kad galėtume tęsti savo darbą, kai pati mūsų darbo esmė, pagrindinis principas buvo pažeistas.
Žurnalistas formaliai yra savo įmonės darbuotojas, tačiau aš tikiu, kad pirmiausiai mes dirbame visuomenei, savo skaitytojams, jie yra tikrieji mūsų darbdaviai. Lojalūs turime būti savo auditorijai. Jeigu tavo savininkai nėra ištikimi nustatytiems principams, tai turi analizuoti situaciją ir daryti viską, kad ją pakeistum, o jeigu pakeisti neįmanoma, tai jau nuo tavęs asmeniškai priklauso, laikysies savo principų ar ne.
Dirbant žiniasklaidoje svarbiausias dalykas yra reputacija. Viskas remiasi pasitikėjimu. Turi daryti viską, kad pasitikėjimą užtikrintum. Nuo pirmojo savo straipsnio tu kuri pasitikėjimą, savo reputaciją ir vardą. Žmonės žino, ko gali iš tavęs tikėtis. Jeigu nori daryti karjerą, turi laikytis principų ir, nusprendęs eiti tuo keliu, negali sakyti – na, gal vieną kartą galiu truputį nusižengti, o tada grįšiu ir tęsiu.
Taip nebus, kelias yra vienas, jeigu iš jo išsuki, jeigu nusižengi principams, atgal sugrįžti neįmanoma. Jei dirbant reikia, kad rankos būtų švarios, tai jos tokios turi būti visada, negali padaryti vieno kotleto švariomis, kito – purvinomis, ir sakyti – nieko tokio, paskui aš nusiplausiu.
– Tačiau ar neužtenka, kad žurnalistas rūpintųsi asmenine savo reputacija? Jeigu gerai parašai straipsnį, kam rūpintis, kas yra savininkai. Lietuvoje taip pat kartais oficialiai nedeklaruojama, kas yra tikrieji žiniasklaidos įmonės šeimininkai.
– Gali taip kalbėti, jeigu dirbi vienas ir nepriklausai nuo kitų žaidėjų, bet jeigu esi žiniasklaidos organizacijos dalis, tai tavo reputacija priklauso nuo šios organizacijos reputacijos. Kai vairuoji automobilį ir jis patenka į avariją, tu irgi patenki. Negali pasakyti: aš esu pats sau, aš nesužeistas. Neįsivaizduoju, kaip galima būtų pasistatyti sieną ir atsitverti.
Priklauso nuo situacijos, gal kartais problemos nėra tokios didelės, bet „Dienos“ atvejis yra labai aiškus. Dirbome įmonėje, kuri turėjo labai aiškius standartus, savininkų pasikeitimas įvyko taip, kad tie standartai buvo pažeisti. Tai didžiulė, esminė permaina, nuo kurios negali atsiriboti.
Mes nešokome lauk pirmą dieną, davėme laiko savininkams, tris mėnesius laukėme, diskutavome ir tikėjomės, kad situacija gali pasikeisti. Tačiau kai supranti, kad kitaip nebus, reikia priimti tikrovę, kokia ji yra, o ne gyventi svajonėse. Situacijos analizę, kritinį mąstymą žurnalistai turi taikyti ir savo situacijai.
– Kokią pamoką gavo Baltijos šalių žurnalistai iš „Dienos“ istorijos?
– Kiekviena vertybė, kuri mums brangi, yra labai trapi, ir ją reikia palaikyti. Niekas neateina savaime ir niekas nėra duota amžiams. Jeigu manai, kad viskas šiandien gerai, mes taip gerai dirbame ir užsitikrinome poziciją ateičiai, tai netiesa. Kasdien gali susidurti su klausimais, kurie patikrins tavo principus ir tavo požiūrį, reikia būti pasiruošus atsakyti tuoj pat.
Čia kaip gydytojai – kai jie duoda Hipokrato priesaiką, tai reiškia, kad jie turi pildyti ją kiekvieną dieną. Tas pats ir su žiniasklaida. Reikia būti pasiruošus, kad tavo principai bus tikrinami.
Ypač dabar, kai dėl ekonominės krizės žiniasklaida yra tokia pažeidžiama, visi yra tokie silpni, dabar taip lengva pigiai nusipirkti įtaką. Šiai krizei sutapus su pasauline žiniasklaidos kaita – keičiasi technologijos ir visuomenė – mes patiriame dvigubą spaudimą, ir turime galvoti kūrybiškai, atspėti, ko žmonėms reikės ateityje. Tikiu, kad mes išliksime, jeigu būsime naudingi žmonėms, jei galėsime pildyti tikruosius jų poreikius.
Taupant ir karpant labiausiai nukenčia tiriamoji žurnalistika, kuriai reikia daugiau sąnaudų ir kuri galbūt šiame greitų permainų laike yra reikalingiausia.
Mano patirtis rodo, kad būtent krizės metu žmonės ieško patikimų informacijos šaltinių. Kai viskas yra gerai, tai kiekvienas pats sau ekspertas, o ištikus krizei tau tikrai reikia informacijos ir patikimų šaltinių, kad priimtum sprendimus. Tą pajutau pirmaisiais šių metų mėnesiais, kai ekonominė situacija blogėjo – žmonės atsigręžė į laikraščius, kuriais pasitikėjo, ir ieškojo esminės informacijos, svarbios kasdieniame gyvenime – kas bus toliau, kas vyks su ekonomika, ką man daryti, jeigu turiu antrą butą – parduoti ar ne. Tai labai praktiniai klausimai, ir negali priimti protingo sprendimo, jeigu negali prognozuoti situacijos, o tam reikia patikimos informacijos.
– Pasitraukę iš „Dienos“, sukūrėte tinklaraštį www.citadiena.lv, dirbate be užmokesčio, sakėte, kad kasdien publikuojate porą straipsnių.
– Vidutiniškai.
– Gal tiek ir gana? Ar neužtektų žmogui per dieną dviejų gerų straipsnių? Kalbėdama su žurnalistais pusiau juokais užsiminėte apie galimybe grįžti pas tėvus į kaimą ir kurti bendruomeninį laikraštį. Bet gal čia ne juokas, gal mažo intensyvumo rimta ir kokybiška vietinė spauda yra geras ateities scenarijus?
– Sutinku dėl bendruomeninės žiniasklaidos, ji labai svarbu, todėl „Dienas Medij“ ir ėmiausi atsakomybės už regioninę žiniasklaidą su tokiu dideliu entuziazmu. Tikrai manau, kad čia yra viena iš svarbiausių žiniasklaidos priemonių. Vietiniais laikraščiais labai pasitikima. Jeigu tu turi gerą vietos laikraštį, kuris tikrai tarnauja bendruomenei, tai reiškia, kad gyvenimo kokybė ten bus aukštesnė. Jeigu turėsi geresnę informacijos kokybę, turėsi geresnius piliečius.
Bet niekad nežinai, kiek informacijos yra gana. Gal vieniems žmonėms užteks, jei jie ras du straipsnius per dieną paskaityti. Bet žmonės tokie skirtingi ir domisi tokiais įvairiais dalykais, kad negali tarnauti žmonėms tik dviems straipsniais per dieną. Gal vieniems jie bus geri, bet kiti gal domisi kuo kitu. Parašai vieną apie politiką, kitą apie ekonomiką, bet kultūra irgi labai svarbu.
Tai paprastas paaiškinimas, kodėl turi rašyti apie skirtingas gyvenimo sritis. Aš manau, kad vyksta tiek daug įdomių dalykų, tai būtų labai gerai, jeigu būtų galima apie juos rašyti.
Mes tikime, kad rasime pinigų naujam leidiniui.
Manau, kad Latvijos finansinės sistemos krizės priežastys yra mūsų intelektualinis nepajėgumas priimti išmintingus sprendimus. Dabar mes turim padėti savo šaliai, o ne laukti, kad ji mums padės. Bet visų pirma turime gerai panaudoti pinigus, kurie ir dabar valstybės skiriami žiniasklaidai, tai didelės sumos. Latvijoje turime valstybės finansuojamą radiją ir televiziją, tai imkime ir padarykime, kad jie gerai veiktų.
Mes turime problemų dėl Latvijos nacionalinio transliuotojo politinės cenzūros, todėl reikia rasti būdą tuos pinigus kontroliuoti taip, kad jie nebūtų duodami su sąlyga, kurią žiniasklaidai iškelia konkretūs politikai – kad nebūtų įtakos turiniui.
O antra – reikia rūpintis kokybe ir galvoti apie transliuotojo vystymąsi. Visa tai įmanoma, gal sunkesnis tik politinės įtakos ribojimo klausimas, nes joks politikas prarasti įtakos nenorės. Bet čia priklauso nuo mūsų, kaip visuomenės, noro kovoti už tai. Jeigu mes nekovojame, tai reiškia, kad mums to nereikia.
Ir jeigu mums, kaip visuomenei, įtakos nereikia, tai kas nors kitas ją pasiims, ir tada nesiskųskime, kad nieko negalime. Įtaka nėra dalinama kaip kalėdinės dovanos, dėl jos reikia kovoti.
Pažiūrėkite į istoriją, jokia galia niekada nebuvo atiduota šiaip sau, savaime. Kaip moterys kovojo dėl teisės balsuoti? Kaip Lietuva ir Latvija kovojo dėl nepriklausomybės? Čia tas pats. Niekas neduota visiems laikams, savo teises kas kartą reikia atnaujinti, kiekvienu savo žingsniu. Tam reikia energijos ir pastangų. Negali būti įtakingu piliečiu, jei tik sėdi ant sofos, geri alų ir žiūri ledo ritulį.
Yra daugybė dalykų, kuriuos galime padaryti vieni, bet labai svarbūs tie, kuriuos galime padaryti tik kartu. Visiems viešiesiems reikalams reikia bendro veiksmo ir koordinacijos. Pavyzdžiui, pavieniui neįmanoma gauti gero aukštojo išsilavinimo – visų pirma mums reikia sukurti sistemą, kuri leistų, kad tai įvyktų. Negalime po vieną pasiekti, kad oras būtų švarus. Reikia bendro, kolektyvinio veiksmo, kuriame žmogus turi dalyvauti. O tam reikia bendrauti, perduoti žinias. Tai ir yra žiniasklaidos darbas.
– Kam reikalingas žurnalistas laikais, kai žinias pranešti gali kiekvienas?
– Labai dažnai painiojami du dalykai – žodžio laisvė ir profesionalioji žurnalistika. Naujos technologijos, internetas įgalino žodžio laisvę. Žmonės, kurie anksčiau galėjo kalbėtis tik su giminaičiais virtuvėje, dabar gali kalbėti milijonams. Tačiau tai ne žurnalistika. Žurnalisto profesija turi reikalavimus – reikia tikrinti faktus, informacija turi būti pateikiama balansuotai, nešališkai, nepraleidžiant svarbių istorijos pusių – viso to tikimasi iš rimtos žurnalistikos.
Socialiniai tinklai internete ir galimybė kiekvienam kalbėti viešai šių reikalavimų nepanaikina. Žmogus gali pranešti tai, ką jis matė, bet liudininkai neturi profesinio etikos kodekso, kurį turi žurnalistai. Reikia žinių, gebėjimų, laiko ir kitų išteklių, kad atliktum tyrimą. Paprastas pilietis, kuris grįžta namo po darbo ir nori „tviterinti“, tokių išteklių neturi.
– Bet žurnalisto vaidmuo keičiasi?
– Nebėra taip, kad sėdi sau ant informacijos kalno ir sprendi, ką perduosi visuomenei. Dabar visa informacija yra vieša, turi ištraukti esmę, reikšmę, pateikti žmonėms analizę – ką ta informacija reiškia platesniame kontekste, kokios pasekmės, turi prognozuoti, padaryti matomas jungtis tarp dalykų, tarp kurių žmonės kartais ryšio nepastebi.
Žurnalistas turi iškasti dalykus, kurie slepiami nuo visuomenės, ir turi taip sutvarkyti informaciją, kad žmonėms nereiktų ilgai gaišti laiko norint ja pasinaudoti.
– Susitikime su žurnalistais ir redaktoriais, kurį surengė „Transparency International“ Lietuvos skyrius , išgirdote nuomonę, dažnai kartojamą žiniasklaidos valdytojų –kokybinės, rimtosios žurnalistikos Lietuvoje, skirtingai negu Latvijoje ar Estijoje, žmonėms nereikia, esą laikraščiai tai jau patikrino.
– Visų pirma – nesutinku. Kiekvienoje visuomenėje yra patikimos informacijos poreikis. Nemanau, kad lietuviai būtų kuo nors kitokie, norėtų tik nuobodžių paskalų ir nesidomėtų rimtais dalykais, pavyzdžiui, kam leidžiami jų, kaip mokesčių mokėtojų, pinigai. Netikiu tuo.
Klausimas tik, ar yra čia žmonių, kurie norėtų pasiūlyti tokią žiniasklaidą žmonėms. Yra tiek daug lengvesnių būdų daryti pinigus, todėl jeigu neturi intereso ir atsidavimo rimtosios žurnalistikos principams, jeigu nori tik daryti verslą ir tau nėra skirtumo kokį – naftos ar žiniasklaidos, tai sieksi tik didesnio pelno.
Reikia žmonių, kurie galvotų, kad rimtoji žurnalistika yra labai svarbu, kad jos reikia tam, kad visuomenė tinkamai funkcionuotų. Jeigu yra žmonių, kurie tuo tiki, ir jie yra pakankamai aktyvūs, kad suformuluotų sau pagrindines vertybes ir ieškotų finansų, aš manau, kad jiems gali pasisekti.
Ir jeigu vieną kartą nepasiseks, reikia bandyti dar kartą. Nesėkmė nereiškia, kad gyvenimas sustoja. Tai, kas įvyko su laikraščiu „Diena“, yra labai liūdna, mane tai paveikė asmeniškai, o kartu ši nesėkmė yra nesėkmė visai Latvijos visuomenei. Tačiau svarbu neleisti nesėkmei mūsų užblokuoti. Negalima prarasti tikėjimo, reikia tęsti, bandyti iš naujo.
Lengva pasakyti, sunkiau padaryti, bet mes bandome. Tikiuosi, kad mums pasiseks, ir kad mūsų pavyzdys įkvėps ir kitus.
Audra ČEPKAUSKAITĖ, Lietuvos radijas
