Viena Baltarusijos mašinų gamybos bendrovė, neseniai įsigijusi bankrutavusią gamyklą netoli Vilniaus, artimiausiu metu ketina čia sukurti apie 60 darbo vietų ir dar iki šių metų pabaigos Lietuvoje surinktą savo produkciją pradėti eksportuoti į Europos Sąjungą (ES). Kaimyninės šalies investuotojai Lietuvą pasirinkę Europos rinkai užkariauti (Lietuvoje surinkta produkcija bus laikoma „Made in EU“), tačiau kol kas didelių investicijų nežada. „Ko gero, tai bus 5-7 milijonai eurų, o toliau matysime“, - sako vienas baltarusių verslininkų.
Išjungus diktofoną pašnekovas kiek atviresnis: vardija kai kurias „objektyvias“ (ekonomikos sąstingis ES, pasaulio finansų sektoriaus krizė), taip pat „subjektyvias“ atsargumo priežastis. Iš jo gestų, mimikos galima suprasti, jog investuotojų planus ateityje lems ne tik jų produkcijos paklausa Europoje, jų pačių verslo sėkmės ar nesėkmės, bet ir Lietuvos valdininkų apetitas. Naivias iliuzijas, kad šiais sunkiais laikais mūsų valdininkai (sprendžiant iš Vyriausybės skelbiamų deklaracijų) kiekvieną, pasirengusį investuoti, juoba už sostinės ribų, turėtų būti pasiryžę pasitikti ne kitaip, kaip tik ištiesę raudonus kilimus beigi dūdų orkestro maršu, baltarusis išsklaido modamas ranka: „Na, ką jūs, problemų iki ausų.“
Nors dėl to labai ir nenustebau. Vos prieš kelias savaites LTV „Panorama“ iš Panevėžio rodė iškalbingiausius tik kelių dešimčių sekundžių kadrus, kuriuose jau kitas verslininkas iš Italijos, užsimojęs kur nors Lietuvoje statyti aliumininių profilių gamyklą, blaškėsi mindydamas bene didžiausiu nedarbu pasižyminčio šalies didmiesčio savivaldybės vestibiulio grindis ir laukė, kol jį priims susireikšminęs vietos vicemeras. Italas galų gale pasirinko Alytų, nors ir čia dar neaišku, o po kelių dienų Panevėžio savivaldybės klerkai ten pat, „Panoramoje“, verkė dėl aritmetine progresija didėjančio socialinės išmaldos prašančių miestelėnų skaičiaus. Panevėžio miesto valdžios ir greičiausiai socialinės pašalpos prašytojų požiūriu, tai labai skirtingos ir nesusijusios problemos. Jeigu būtų kitaip, tai pirmieji po „itališkos“ TV istorijos būtų žaibu dėję kur į kojas arba savo kabinetuose bent užsibarikadavę, nes antrieji būriu į tų kabinetų duris jau minia būtų beldę šakėmis.
Todėl ūkio ministras Dainius Kreivys, svetur reziduojantiems Lietuvos diplomatams šią savaitę pasakodamas apie pirmuosius užsienio investicijų pritraukimo sėkmės daigus, atrodė it koks ateivis iš geresnio pasaulio. Gyvenimo tikrovė, ko gero, artimesnė prielaidoms, jog britų „Barclays“ apsisprendimas Lietuvoje steigti savo informacijos padalinį, galbūt kai kurie kiti pavyzdžiai tebus vienetiniai, o ne sisteminiai. Nes atrodo, kad aiški D.Kreivio politinė valia traukti užsienio investicijas valstybės mastu baigiasi kažkur visai netoli Ūkio ministerijos vartų. Žemesnio lygio valdžios institutuose tebevyrauja visiškas abejingumas. Na, nebent randasi interesas ar galimybė „nugręžti“ kokį naivų besikuriantį užsienietį. Kad ir kokia būtų politinė valia, jėgos atrodo nelygios: Pasaulio banko duomenimis, 2008-ųjų pradžioje Lietuvoje veikė 900 biurokratinių institucijų, iš kurių 150 turėjo teisę kontroliuoti verslą. Nuo tada čia niekas iš esmės nepasikeitė. Šių metų pradžioje Vyriausybės atnaujinta „biurokratijos saulėlydžio“ iniciatyva šiandien tinka nebent anekdotui.
Dar neįtikėtiniau atrodo ūkio ministro idėja padedant užsienio investicijoms tramdyti kai kuriuose ūkio sektoriuose įsigalėjusias oligopolijas (rinkoje vyraujant kelioms stambioms įmonėms). Problema, aptarta su Prezidente Dalia Grybauskaite, iš tikrųjų gali būti pats rimčiausias iššūkis ne tik ministrui, bet ir visai valdančiajai koalicijai. Per socialdemokratų valdymo dešimtmetį oligopolijų koncentracija rinkoje, jų sąsajų su įvairių lygių valdžia ir paprastai verslo sėkmės sistema tapo tokia patvari, kad daugelis užsienio investuotojų Lietuvą jau seniai lenkia iš tolo ir įsikuria kaimyninėse šalyse.
Kita vertus, oligopolinio verslo atstovai dar gali pakęsti Vyriausybės politiniais sprendimais sunkmečiu „laikinai“ mažinamas viešąsias išlaidas, prie kurių prisisiurbę iš esmės parazituoja. Tačiau konkurencinės aplinkos skatinimo politika šiai valdžiai gali suvis liūdnai baigtis. Jeigu vykdomoji valdžia nesugeba pajudinti valdininkijos, tada kokie jos šansai prieš valdininkijos ir „tautinio“ (deklaruojamas verslo patriotizmas, iki šiol geriausias oligarchų atpažinimo būdas) verslo aljansą?
Rytas Staselis
