Del skalūninių dujų išgavimo proceso gali kilti 2 problemos:
1. Per hidraulinius sprogdinimus slegiu (skaldymus) susidarys vertikalus trūkiai ir per juos chemikalais uzterstas vanduo kartu su dujomis pateks i gruntinius vandenis. Ta problema is principo issprendziama, nes ar islis tas vanduo i pavirsiu i gruntinius vandenis ar ne, priklauso nuo technologijos ir geologijos. Jei grezinys bus 2km ir daugiau gylyje, o virsutiniai sluoksniai monolitinis granitas, ar kita vandeniu nepralaidi uoliena, cheminis vanduo gali ir neislisti. Žinoma jei teisingai viskas bus ivertinta.
2. Antra problema tame, kad vienam greziniui sunaudojama 20000 tonu vandens, apie 225 tonos smelio, ir apie 100 tonu chemikalu. Gaunamas mišinys, kuris pompuojamas i grezini. Trecdalis jo kartu su dujomis grizta i pavirsiu kaip technologinio proceso liekana. Tai būna VISADA. Kur palaidosime si vandeni Lietuvoje, nes utilizuoti jo neimanoma, jame virs 500 skirtingu chemikalu, kuriu sudetis zinoma tik apie 200 rusiu. Taigi, is vieno gręžinio turime apie 6666 tonas vandens, užteršto nuodingais chemikalais. Geras skaicius, ar jis jums nieko neprimena? Tokiu gręžiniu Lietuvoje butu ne desimtys ir nre šimtai, o tūkstančiai. Taigi, visumoje gaunasi įspūdingas skaičius. Amerika ta vandeni nugarina atvirame baseine, kur gaminasi ozono rukas, o po to likusi koncentrata sukisa i naftos ertmes giliai zemeje. Taigi, ESMINIS KLAUSIMAS POLITIKAMS: Kur mes laidosime nuodinga chemikalais uzteršta vandenį?