Skamba nuvalkiotai, tačiau žmones visada žavėjo ateitis. Vieni negaili pinigų būrėjoms, kiti – mokslinės fantastikos knygoms ir filmams. Kainos skiriasi, tačiau nauda abiem atvejais vienoda.
Futurologai gali ne tik konsultuoti verslą ir valdžios struktūras, bet sėkmingai jas demaskuoti. Visame pasaulyje gerai žinomas mokslinės fantastikos rašytojas amerikietis Davidas Brinas duodamas interviu savaitraščiui „Ekonomika.lt“ teigė, kad kiekvieną dieną statome naują Babelio bokštą ir ateitis gali būti čia pat, tik nereikia sustoti. Žinoma, žmonija ne kartą technologijas yra atsukusi prieš save pačią ir, kaip sako rašytojas, kiekvieną dieną gali prabusti nuo šviesos pliūpsnio, o horizonte pamatyti didžiulį grybą.
Dirbote su JAV vyriausybe, „Google“, „Procter & Gamble“. Kodėl valdžia ir verslas kreipiasi į futurologus? Kaip vyksta šis procesas?
Gyvybiškai svarbu, kad žmonės nuolatos kvestionuotų savo įsitikinimus ir prielaidas. Pokyčiai tampa vis spartesni. Normalu, kad verslininkai ir valdžios atstovai tuo nenori tikėti. Tačiau dabar, kai tai pajuto savo kailiu, nori, kad jų kabinetus kartkartėmis aplankytų keistas svečias, kalbantis apie dalykus, kurie įvyks po dvejų, trejų ar penkerių metų. Jei kalbi apie ateitį, laukiančią po daugiau nei penkerių metų, pasaulis pradeda atrodyti keistas. Savo romane „Žemė“, kurį parašiau 1988 metais, buvo interneto puslapiai.
Žmonės manęs klausia: „Iš kur tu tai žinojai?“ Aš viso labo galvojau tik ketverius metus į priekį. Dauguma žmonių sakė, kad hipertekstas yra nesąmonė, tačiau dabar matome, kuo tai pavirto. Tame romane taip pat buvo kalbama apie realybę atkuriančius akinius kaip dabartiniai išmanieji „Google Glass“ akiniai. Pastaruosius penkerius metus visi tik ir kalba apie tokius prietaisus, o kai „Google“ pristatė šiuos akinius, žmonės žiovaudami sakė: „Papasakokit ką naujo.“
Tuomet supranti, kad „Google Glass“ veikimas yra apribotas protingai. Pirmieji naudotojai pateks į eismo nelaimes, nes naudos juos vairuodami. Dėl to ekranas ir yra patrauktas nuo pagrindinio matymo lauko. Šis realybės praplėtimas „Google“ duos tik viena: juos į teismą ims padavinėti idiotai, nemokėję akinių naudoti tinkamai.
Savo knygą „Permatoma visuomenė“ (angl. „Transparent Society“) parašėte 1998 metais. Ar šiandien ją rašytumėte kitaip?
Tai viena iš mano viešosios politikos knygų, kurios vis dar spausdinamos ir kurias perka. Ji būtų stulbinamai panaši. 206 puslapyje yra vieta, kurioje rašau, kad galima įsivaizduoti, jog teroristai gali įvykdyti ką nors baisaus. Tarkime, sunaikinti Pasaulio prekybos centro bokštus. Kokių tuomet papildomų galių paprašytų vyriausybė? 1998 metai buvo baisiausias mano, kaip prognozuotojo, karjeros etapas.
Tuo metu technologijų srityje buvo atstovų, kurie teigė, kad garantuos laisvę, bet tik tada, kai viskas bus užšifruota slaptais kodais. Aš supratau, kad savo laisvę iškovojome ne tokiais būdais, ją naudoti turime ne taip. Tai įrodė Edwardo Snowdeno paviešinti dokumentai. JAV Nacionalinio saugumo agentūra seniai galėjo sekti visus duomenis, kuriuos šie vyrukai užkodavo. Iš to išėjo šnipštas.
Laisvę galima pasiekti tik tada, kai piliečiai viską žino. Atviroje visuomenėje yra daugiau privatumo nei uždaroje. Jei sukursite įstatymus, kurie apibrėš, ko piliečiai negali žinoti, tuomet liks mažiau laisvės ir privatumo.
Pavyzdžiui, jei vakarieniaujate restorane ir kalbatės asmeninėmis temomis. Matote, kad aplink sėdi kiti žmonės, tačiau suprantate, kad jūsų privatumo niekas nepažeidžia. Kodėl? Nes dairotės aplink ir matote, kad kiekvienam rūpi savi reikalai. Jei kas nors to nedaro, galiausiai pasakysite: „Ko čia spoksai?“ Žmonės ir patys gali užsitikrinti savo privatumą.
Įsivaizduokime ateitį, kai visi vaikščios su išmaniaisiais akiniais, mažomis kameromis, kurios mus fiksuos ir atpažins. Norėtumėte gyventi tokioje visuomenėje ar toje, kur tai draudžia įstatymas?
Pirmuoju atveju vyks diskusijos ir bus siekiama kompromiso. Antruoju atveju žmonės, praeidami pro jus, prunkš, ir jūs to niekada nesuprasite. Taip bus todėl, kad jūs negalite nešioti šių technologijų, tačiau tai bus leidžiama turtuolių, nusikaltėlių ir technologijų elitui. Jie žinos jūsų vardą, o jūs – ne. Tai yra viskas, ką atneš teisė.
Vėlgi pirmuoju atveju jūs žinosite, kada kas nors jus stebi ir seka jūsų informaciją lygiai taip pat kaip tame restorane. Skamba baisiai, bet tai yra tiesa.
Ar matėte „Paštininką“?
Taip, mačiau ir net buvau pakviestas į premjerą! Gavau vietą kampe, tada ekrane pasirodė mano pavardė, o mano žmona pradėjo ploti. Holivude rašytojas nieko vertas. Man sumokėjo šiek tiek pinigų, gavau šiek tiek suvenyrų. Dabar turiu ką pasakoti žmonėms oro uostuose. „Žinai, aš parašiau „Paštininką“, tą Cevino Costnerio filmą.“
Aš būčiau jautęsis nepatogiai, jei C. Costneris nebūtų pagavęs pagrindinės „Paštininko“ minties. Jam kažkaip pavyko įkūnyti pačią istorijos esmę ir pagrindą. Vizualine ir muzikine prasme filmas yra pritrenkiantis, tikra šventė akims. Kartu jis yra be galo kvailas.
Galiausiai turime gražų, malonų akiai ir buką filmą. Yra ir blogesnių pasaulyje dalykų, kurie yra gražūs, malonūs ir būki, taigi aš atleidžiu. Tikiuosi, kad kas nors sugalvos sukurti filmą apie delfinus kosmose. Kodėl niekas dar to nepadarė?!
CV: Davidas Brinas
D. Brino romanas „Paštininkas“ buvo ekranizuotas į to paties pavaidinimo filmą 1997 metais.
Kiti autoriaus kūriniai yra sulaukę prestižinių „Hugo“, „Locus“, „Campbell“ ir „Nebula“ apdovanojimų.
Magistro ir daktaro laipsnius gavo Kalifornijos universitete
Dauguma D. Brino istorijų paremtos realiais moksliniais faktais
Rašytojo gerbėjai atnaujina sąrašą knygose aprašytų technologijų, kurios plačiai naudojamos šiandien.
