Lietuvos statistikos departamentas informuoja, kad didelio materialinio nepritekliaus lygis 2016 m. šalyje siekė 13,5 proc. ir, palyginti su 2015 m., sumažėjo 0,4 proc. punkto. Remiantis pajamų ir gyvenimo sąlygų statistinio tyrimo duomenimis, didelį materialinį nepriteklių patyrė apie 390 tūkst. gyventojų, jie dėl lėšų stokos susidūrė su bent keturiais iš šešių materialinio nepritekliaus elementais: namų ūkis dėl pinigų stokos negali laiku sumokėti būsto nuomos, komunalinių mokesčių, būsto ar kitų paskolų, kredito įmokų; namų ūkis neturi galimybės praleisti bent savaitę atostogų ne namuose; namų ūkis negali sau leisti pakankamai šildyti būsto; namų ūkis negali sau leisti bent kas antrą dieną valgyti mėsos, žuvies ar analogiško vegetariško maisto; namų ūkis negalėtų apmokėti nenumatytų išlaidų (išlaidų suma lygi ankstesnių metų mėnesinei skurdo rizikos ribai: 2015 m. – 235 EUR, 2016 m – 240 EUR) iš savo lėšų.
„Nordea“ vyriausiojo ekonomisto Žygimanto Maurico teigimu, bendra žinia nėra bloga, nes rodiklis mažėjo. Pasak jo, šis rodiklis daug tikriau nei skurdo rizikos riba atskleidžia socialinę nelygybę.
„Mes skundžiamės, kad emigravo apie 30 tūkst. žmonių, o čia dešimt kartų daugiau – 300 tūkst., kurie kaip emigravę – nedalyvauja pilnavertiškai mūsų visuomenėje, nes gyvena nepritekliuje, yra užguiti. Tad turime milžinišką potencialą 13 proc. gyventojų ir nemaža dalis jų – vaikai. Tai žiauriausia.
Kai tie vaikai užaugs, ar taps dirbančiaisiais mylinčiais savo šalį, ar taps emigrantais? Aiškus atsakymas. Labai mažai šansų, kad taps pilietiški. Čia yra milžiniškas skaičius – 300 tūkst. žmonių“, - naujienų portalui tv3.lt komentavo ekonomistas.
Mažiau viešiesiems pirkimams, daugiau socialinei apsaugai
Lietuva šia statistika atsilieka ir nuo Estijos, ir nuo Lenkijos. Ž. Maurico teigimu, problemos vaistas – paprastas. Reikia pertvarkyti Lietuvos biudžetą, kuris orientuotas į trinkeles, o ne į žmogų.
„Mes labai mažai išleidžiame socialinei apsaugai. Ir tai išlaidos neteisingos, nes jas gauna daugiau tie žmonės, kurie susiveikia neįgalumus, kelias pensijas, gauna šešėlinių pajamų. Socialinės apsaugos sistema nefunkcionuoja taip, kaip turėtų. Ypatingai kalbant apie nedarbo draudimo sistemą. Išmoka yra žemesnė nei skurdo riba.
Bendra viešųjų paslaugų kokybė yra ganėtinai prasta. Dėl to tam tikra dalis asmenų tampa įkalintais savo aplinkoje. Estijoje daugiau galimybių išsisukti iš to nepritekliaus rato, o Lietuvoje jeigu gimei kaime, kur nėra darbo, tėvai girtauja, mokyklą šiaip ne taip baigi, bet tada nėra jokių mechanizmų – normalių paskolų studijoms.
Gerovės valstybė yra tai, kad ji kiek įmanoma geresnes tarpines pozicijas sudaro, ypatingai vaikams. Jie nėra kalti, kad jų tėvai girtauja. Būtent tos šalys, kurios tų galimybių nesudaro, toliau sukasi užburtame rate“, – teigia jis.
Kaip pavyzdį jis pateikia Rusiją, ten labai daug jaunų žmonių gyvenančių mažesniuose miesteliuose, kurie norėtų persikelti į didmiestį, tačiau negali, nes neturi pinigų nei būstui, nei pačiai kelionei.
„Jie praktiškai yra įkalinti tame mažame miestelyje, nes jie net ir norėdami išvažiuoti negali, nes neturi pinigų. Nebent gyventų gatvėje. Skandinavijoje tokių dalykų nėra, nes tu nueini, pasakai, kad nori tą ir tą daryti, tai tau suranda būdų kaip padėti, kaip kabintis į gyvenimą.
Pagrindinis kriterijus, kad biudžetas ne taip paskirstomas. Mano hipotezė tokia, kad viešiesiems pirkimams skiriama 4,5 mlrd. Eur, o pensijoms apie 2 mlrd. Eur. Tai skiria viešiesiems pirkimams, daro projektus, kad galėtų sau pasidaryti. Vyrauja milžiniška korupcija.
Nėra paslaptis tai. Laimi konkursą kokį plytelėmis miestelį iškloti, dalį pinigų patys pasidalina. Drastiškai kapočiau visus pirkimus, nei ten reikia, nei ką. Kalbama tik, kad ES lėšos ir reikia jas įsisavinti. Gali jau geriau mažiau įsisavinti, nes savivaldybės turi dar primokėti.
Geriau žmogui duotų. Toks požiūris ne gerovės valstybės, o geros valstybės“, – įsitikinęs ekonomistas.
Jo nuomone statistika parodo mūsų socialinės politikos skaudulį – vaikų rėmimas Lietuvoje labai minimalus, numetamos tik kapeikos.
Žlunga ne kaimeliai, o maži miesteliai
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2016 m. gyventojų, susiduriančių su dideliu materialiniu nepritekliumi, mieste buvo 13,8 proc., kaime – 13 proc. Palyginti su praėjusiais metais, nepritekliaus lygis mieste beveik nepasikeitė, o kaime sumažėjo 2 procentiniais punktais.
Ž. Maurico teigimu iš dalies kaime nepriteklius mažėjo dėl to, kad apskritai gyventojų sumažėjo. Tačiau daug svarbesnė kita priežastis – kaimai negyvena taip prastai, kaip maži miesteliai. Mat juose vyrauja žemės ūkis, o miesteliai neturi ko pasiūlyti.
„Ten, kur žemės ūkis, tai geriau kaimui sekasi. Bet tie maži miesteliai ganėtinai vargiai atrodo, nes jie nepritraukia investicijų, nėra pramonės, miesteliai patys nepatrauklūs. Važiuoju, matosi. Toks amžius, kad turi arba kažką gero, ekologiško pasiūlyti: ar kokį žirgyną, stumbryną, eko ūkį, kad pritrauktum tą srautą, ypatingai iš miestų. Bet jei nieko neturi, tą pačią parduotuvėlę, kur nieko išskirtinio, tai taip ir vargsta tie miesteliai.
Kaime, jeigu tu dirbi ir negirtauji, turi kvalifikaciją – gali vairuoti kombainą, tai tikrai neblogos pajamos, gali gyventi.
Didžiausias problemas patiria tie regionai, kur didžiausia emigracija ir gyventojų senėjimas. Tai Aukštaitijos regionas, kur mažai ūkininkavimo. Pradedant nuo Zarasų, Ignalinos, taip pat ir Kupiškis ant ribos“, – įsitikinęs ekonomistas.
Esam panašūs į Italiją
Ekonomistas mūsų šalies duomenis palygina su Eurostato skelbiamais. Jo skaičiavimu, jei 2015 m. Eurostatas nurodė, kad Lietuvoje 14 proc. visų gyventojų patiria materialinį nepriteklių, tai tuomet šis rodiklis dabar 13,5 proc. Išeitų taip, kad Lietuva atsiduria šeštoje vietoje nuo galo: Bulgarija, Rumunija, Graikija, Vengrija, Latvija, Lietuva.
Tuo tarpu lyderiai, kur mažiausia socialinė atskirtis – Skandinavija. Būtent jos vadinamos gerovės šalimis.
„Švedija 0,7 proc. visų gyventojų. Norvegija – 1,3 proc. Čia mažiausi rodikliai. Danijoje 3 proc., Suomija – 2 proc., Olandija 2,5 proc. Tos šalys, kurios turi skandinavišką gerovės modelį, toms šalims pavyksta išvengti materialinio nepriteklius.
Net Jungtinėje Karalystėje 6 proc. nėra taip jau mažai. Dalis jų lietuvių, manau. Skurstančių lietuvių procentas Britanijoje, manau, pritaikius tuos procentus, būtų apie 20 tūkst.“, – skaičiuoja Ž. Mauricas.
Tuo tarpu Estijoje, anot ekonomisto, materialiniame nepritekliuje 4,5 proc. visų gyventojų.
„Metai iš metų matomas tų skurstančių žmonių skaičiaus ar materialinio nepriteklių kenčiančių žmonių skaičiaus mažėjimas. Kiek buvo išaugęs pokriziniu laikotarpiu, dabar turime mažiausią, kokį esame turėję. Lyginant su 2012 m. tai buvo beveik 20 proc., kurie gyveno nepritekliuje.
Manyčiau, kad tai džiugi statistika. Lyginant su kitomis valstybėmis, atsiliekame nuo Estijos ganėtinai ženkliai. Ir tai parodo gerovės valstybės privalumus. Skandinavijoje šis rodiklis itin žemas.
Bet palyginus su ta pačia Italija, mes ją vejamės. Ten berods apie 2 mln. žmonių gyvena nepritekliuje –11,5 proc. visų gyventojų“, – teigia Ž. Mauricas.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, didžiuosiuose miestuose 12,7 proc. asmenų susidūrė su dideliu materialiniu nepritekliumi, kituose miestuose – 15,5 proc.; 2015 m. – atitinkamai 12,8 ir 14,3 proc.
Su materialiniu nepritekliumi dažniausiai susidūrė namų ūkiai, kuriuos sudarė vienas suaugęs asmuo su vienu ar daugiau vaikų ir vienas gyvenantis asmuo. Palyginti su 2015 m., jų materialinio nepritekliaus lygis sumažėjo atitinkamai 5,5 ir 4,2 proc. punkto; didelio materialinio nepritekliaus lygis sumažėjo atitinkamai 1,6 ir 4,3 proc. punkto. Rečiausiai nepriteklių patyrė dviejų suaugusių su vienu vaiku namų ūkiai. 2016 m. šių namų ūkių, susidūrusių su materialiniu nepritekliumi dalis sumažėjo 2,3 proc. punkto, su dideliu materialiniu nepritekliumi – 5,8 proc. punkto.
