FPV reiškia first-person view – skrydį stebint iš drono kameros. Tokiu kampu matomas vaizdas gerokai skiriasi nuo įprasto žvilgsnio į žaislinį droną iš šalies. Artėjant prie vartų, sprendimą, kada pasukti ar sumažinti greitį, reikia priimti greitai. Simuliatoriuje galima pasirinkti ir vaizdą iš už drono, todėl pirmuosius bandymus lengviau pradėti dar neįpratusiems prie FPV perspektyvos.
Mokytis galima ir be brangios įrangos
Didžiausias virtualaus skrydžio privalumas paprastas: sudužus bandymas nesibaigia remontu. Lenktyniniai dronai yra vikrūs, bet jų valdymas reikalauja įgūdžio. Simuliatorius leidžia kartoti tą patį posūkį ar vartų seką tol, kol rankos pripranta prie valdymo. Tai nėra visiškas tikro skrydžio pakaitalas – lauke svarbūs ir saugumas, oro sąlygos bei aplinka, – tačiau pradėti galima nerizikuojant fizine technika.
Simuliatorius veikia kompiuteryje ir telefone, nieko neatsisiunčiant. Kompiuteryje pakanka klaviatūros, telefone rodomos virtualios valdymo svirtelės. Turintiems dronų radijo pultelį numatyta galimybė prijungti jį per USB ir susikalibruoti nustatymuose. Taigi naujokas gali išmėginti skrydį su turimais įrenginiais, o jau skraidantis pilotas – treniruotis įprastu pulteliu.
Valdymo skirtumą greitai pajunta net tie, kurie įpratę prie kitų lenktynių žaidimų. Automobilyje dažniausiai pakanka pasukti vairą ir įvertinti stabdymo kelią. Dronas juda trimatėje erdvėje: pakilęs per aukštai praskrisi virš vartų, per vėlai pasukęs nebespėsi išlyginti trajektorijos. Dėl to pirmas tikslas nebūtinai turėtų būti greičio rekordas. Kur kas naudingiau ramiai užbaigti ratą, išmokti matyti, kur prasideda kitas posūkis, ir tik tada didinti tempą.
Pradžia nesudėtinga: atsidarius racer.lt/sim pasirenkama trasa, įjungiami virtualūs varikliai ir bandoma skristi pro sunumeruotus vartus. Ekrane matomas rato laikas, greitis, aukštis ir baterijos rodmuo. Greičiausias ratas čia neatsiranda vien laikant nuspaustą greitį. Kartais verta į vartus įskristi lėčiau, kad po jų nereikėtų taisyti trajektorijos. Būtent toks kartojimo ir mažų patobulinimų ritmas lenktynes daro įdomias net tada, kai varžaisi tik su savo ankstesniu rezultatu.
Nuo Katedros aikštės iki „whoop“ trasų
Viena ryškesnių simuliatoriaus detalių – lietuviškos aplinkos. Racer.LT pristato trasas su Vilniaus Katedros aikštės, varpinės ir Vingio parko motyvais. Virtualus miestas nėra ekskursija: orientyrai tampa lenktynių fonu, o dėmesys vis tiek lieka ties artėjančiais vartais. Kartu tai suteikia žaidimui savitumo – vietoje abstrakčios arenos skrendama atpažįstamoje aplinkoje. Yra ir trasa Paryžiuje, o skristi galima tiek dieną, tiek naktį.
Beja yra ir visai kitokio pobūdžio išbandymų. Uždarų erdvių whoop trasos, skirtos mažiems, 65 ar 75 mm klasės dronams su propelerių apsaugomis. Viena jų nukelia į virtualią Vilniaus autobusų stotį, kur tarp vartų ir kliūčių atsiranda net troleibusas. Kitos trasos įkvėptos Londono, Niujorko ir Milano erdvių. Tokiose vietose ilgos tiesiosios ne tiek svarbios, kiek gebėjimas tiksliai pralįsti pro ankštą tarpą ir išlaikyti tempą po kelių staigių posūkių.
Tai dvi skirtingos skraidymo nuotaikos. Atviroje erdvėje daugiau laiko lieka pasiruošti kitam manevrui; salėje vartai ir kliūtys artėja vienas po kito. Mažas whoop dronas tam ir skirtas – treniruoti tikslumą ten, kur didesniam orlaiviui ankšta. Žaidime tokį iššūkį galima kartoti daugybę kartų, nors realioje viešoje erdvėje skraidymas, žinoma, būtų visai kitas klausimas ir priklausytų nuo leidimų bei saugumo taisyklių.
Trasų pasirinkimas nėra vien dekoracija. Skirtingas vartų išdėstymas verčia keisti skrydžio ritmą: vienur laimi drąsus įsibėgėjimas, kitur – kantrybė. Norintiems savo iššūkio numatytas trasų redaktorius. Įveikus tris trasas galima dėlioti vartus, vėliavas, tunelius bei rampas ir pasidalyti sukurta trasa. Redaktoriuje galima ją išbandyti prieš pateikiant kitiems.
Varžybos prasideda nuo rato laiko
Simuliatorius skirtas ne tik skraidymui vienam. Vienoje trasoje realiu laiku gali lenktyniauti iki aštuonių pilotų, o draugai gali stebėti jų skrydžius. Rezultatai patenka į trasų lyderių lenteles. Taip atsiranda aiškus tikslas: ne vien pasiekti finišą, bet ir sugrįžti pagerinti savo laiką.
Tokia forma patogi ir tiems, kurie lenktynėmis susidomėjo visai neseniai. Nereikia ieškoti aikštelės, laukti tinkamo oro ar turėti kelių vienodų dronų, kad būtų galima susitarti dėl draugiškų varžybų. Užtenka pasirinkti tą pačią trasą ir palyginti rezultatus. Kita vertus, bendras skrydis nėra privalomas: vienam ramiai mokytis dažnai lengviau nei pirmą kartą iškart stoti į startą su patyrusiais pilotais. Simuliatoriuje vietos yra abiem būdams – ir tyliam vakariniam bandymui, ir azartiškam finišui su draugais.
Lenktynių pradžią galima pasirinkti įprastą, su atgaliniu skaičiavimu, arba su netikėtu starto signalu. Pastarasis variantas tikrina reakciją, bet neleidžia laimėti vien iš anksto atspėjus startą. Taip pat yra turnyrai su kvalifikacija, eliminacija ir finalu. Geriausiųjų rezultatai siejami su platformos taškais bei ženkliukais. Tai suteikia daugiau prasmės treniruotėms: kartojamas ratas tampa pasiruošimu varžyboms su kitais žmonėmis.
Lyderių lentelėje žadama rodyti ir tai, kokiu dronu pasiektas laikas. Oficialia komplektacija skristi rezultatai atskiriami nuo tų, kurie pasiekti su paties piloto pakeistu dronu. Lenktynių žaidimui tai svarbi smulkmena: kitaip būtų sunku suprasti, ar greitesnį ratą lėmė geresnė trajektorija, ar kitokia technika. Žiūrovui tokie duomenys taip pat padeda sekti varžybas, o pilotui – pasirinkti, su kuo lyginti savo pažangą.
Norintys paeksperimentuoti gali keisti ir virtualaus drono komplektaciją. Simuliatoriuje prieinami rėmai, baterijos, varikliai, propeleriai bei spalvos. Tokie pasirinkimai leidžia ieškoti sau patinkančio valdymo ir kartu geriau suprasti, kad lenktynių rezultatas priklauso ne vien nuo piloto reakcijos. Vis dėlto simuliatoriaus parametrų nereikėtų laikyti tikro drono techninių matavimų pakaitalu.
Nuo ko pradėti?
Pirmam skrydžiui paskyra nereikalinga. Nemokama registracija, reikalinga norint skristi su draugais, patekti į lyderių lentelę ir išsaugoti savo trasas. Prieš jungiant tikrą pultelį verta pasitikrinti, ar kompiuteris jį atpažįsta kaip USB valdiklį, ir atlikti kalibravimą. Telefone pakaks ekrane rodomų valdiklių, nors tiksliems manevrams fizinės svirtelės gali būti patogesnės.
FPV lenktynėse pažanga dažnai matuojama labai mažais skirtumais: vienu švaresniu posūkiu, laiku pastebėtais vartais, keliomis sutaupytomis sekundės dalimis. Virtualioje trasoje galima sau leisti tuos skirtumus atrasti be atsarginių propelerių ir be remonto. O jei pirmas skrydis baigsis atsitrenkus į vartų kraštą, kitas bandymas yra vos vieno mygtuko paspaudimo atstumu.
