Kažkada turėjusi apie 4 tūkstančius darbuotojų ir kokybiška produkcija - vilnoniais audiniais - garsėjusi daugelyje pasaulio šalių "Drobės" bendrovė savo gyvavimo 90-etį šiandien pasitinka nešildomais cechais. Sugrubusiomis rankomis, ilgokai laukdami vėluojančių atlyginimų, juose tebetriūsia vos keliasdešimt žmonių. Iš rankų į rankas ėjusi įmonė yra bankrutavusi, jos bazėje laikinai įsikūręs nuomininkas "Drobė.lt".
Buvęs ilgametis "Drobės" darbuotojas, keliolika metų vadovavęs šiai įmonei pramonininkas Vytenis Gubavičius Eltos korespondentei prasitarė: "Drobę" išgelbėtų nebent stebuklas. Įmonė išbraukta iš tarptautinės rinkos veikėjų sąrašo, atgal į jį patekti tektų per didelius vargus.
- Ar buvo galima tikėtis tokios nemalonios baigties įmonei, kurios vardas plačiai ir garbingai nuo seno skambėjo?
- "Drobėje" dirbau daugiau nei 30 metų, o nuo 1990 iki 2004-ųjų buvau jos generalinis direktorius. Tuo metu pas mus dirbo apie 1000 žmonių. Reikėtų priminti, kas iš viso buvo "Drobė" bendrame Lietuvos pramonės kontekste. Tai buvo viena geriausių, jei ne pati geriausia Rytų Europoje vilnos gamintoja. Patekdavo į Europos giminingų įmonių dešimtuką net ir tais laikais, kai aiškėjo, kad lengvosios pramonės rinka darosi perpildyta, tenka konkuruoti su didelę įtaką jai turinčiais Azijos gamintojais. Konkurencija egzistavo visada, bet mes sugebėjome įrodyti savo produkcijos pirkėjams, kad turime jiems tinkamų audinių. Geros kokybės produkciją jiems buvo patogiau pirkti iš Europos, ne iš tolimosios Azijos audėjų. Iš ten parankiau vežti didelius kiekius to paties produkto, o čia mes viliojome ir gera kokybe, ir produkcijos įvairove.
Europoje "Drobės" vardas skambėjo, ji turėjo nedidelę rinką ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Ypač "Drobės" produkcija buvo vertinama Rusijoje (nepamirškime, kad ten - labai didelė rinka). Taigi sąlygų išsilaikyti tarptautinėje rinkoje buvo, bet jomis nepasinaudota. Nors ir krizės sąlygomis tokios gamyklos kaip "Drobė" sėkmingai veikia daugelyje ES šalių
- Jūs buvote samdomas vadovas, o kam priklausė įmonė?
- "Drobė" priklausė Europos rekonstrukcijos ir plėtros bankui, Tarptautinei finansų korporacijai ir Suomijos fondui. Bankas, žinome, laikosi taktikos investuoti, kurį laiką disponuoti turtu, o paskui jį perleisti kitam savininkui. Tai ir buvo padaryta, kai aš iš įmonės išėjau. Beje, savo noru ir, kaip dabar manau, visai be reikalo. Tiesiog padariau klaidą.
- Pamenu, kažkokių nesutarimų turėjote su Seimo nariais, ar ne jie nulėmė Jūsų pasitraukimą iš "Drobės" vadovo posto?
- Tikrai ne jie. Nesutarimų kilo, kai uždarinėjome vieną "Drobei" priklaususį fabriką netoli Druskininkų. Viską paskaičiavę matėme, kad įmonė - per didelė, turi skirtingose Lietuvos vietose besidubliuojančią gamybą. Lyg tyčia patekom į priešrinkiminį laikotarpį, kai esamiems ar būsimiems Seimo nariams norėjosi rinkti balus, pasirodant tautai kaip dirbančių žmonių užtarėjai. Pasirodė, sudalyvavo mitinguose, bet būdo realiai pagelbėti žmonėms nesurado. Tiesa, valstybė iš "Drobės" savininkų nupirko fabriką prie Druskininkų, bandė išlaikyti darbo vietas, tačiau neišlaikė.
- Gal to vėliau norėjo ir pačios "Drobės" pirkėjai, įgiję ją iš mūsų jau minėto banko, bet ir jiems nieko neišėjo?
- Sunku pasakyti, koks buvo "Plazos" (ji tapo "Drobės" šeimininke) siekis perkant įmonę. Ar toliau vystyti gamybą, ar įsigyti lengvai nugriaunamų pastatų neblogoje vietoje ir vėliau iš jos "padaryti pinigą"? Kad galėjo būti panašių minčių, lengva spėti iš to, jog pirmiausia pradėjo atleidinėti tikrai gerus "Drobės" specialistus. O juk pramonės (ne vien jos) pagrindas ir yra žmonės. Pastatų gali bet kur rasti, įrengimų nusipirksi, bet žmonių iš gatvės prie jų juk nepastatysi, kad naudos duotų. O "Drobė" turėjo tokių darbuotojų, kuriais žavėjosi italų, prancūzų gamybininkai iš giminingų įmonių.
Dar manau, nauji savininkai pritaikė netinkamą valdymo metodą gamybos vienetams, kurie tarpusavyje sujungti technologijos grandine. Savarankiškumas, piniginiai santykiai tarp padalinių galimi tik ten, kur visi gamina vienodą produktą. "Drobėje" buvo kitokia situacija.
- Jei pirkėjai išliko, visa ta vidinė vadyba neturėjo reikšmės? Ir iš kur žinote, kaip ten buvo?
- Susitinku ir šiandien "drobiečių". Neslepia, ką išgyveno ir kaip dabar gyvena. Senų pirkėjų, deja, "Drobė" nesugebėjo išsaugoti. Keista iš viso buvo mintis atsisakyti iš Vakarų užsakymų, teisinantis tuo, kad užsakovai ne iš karto už produkciją atsiskaito. Bet juk ir "Drobė" pirkdavo žaliavų. galėdama už jas atsiskaityti po 90 ar net 180 dienų. Lemdavo pasitikėjimas, kurį įmonė buvo rinkoje pelniusi.
Kostiumai iš "Drobės" austų medžiagų, priminsiu, būdavo Vakaruose parduodami prestižinėse parduotuvėse, tokiose, kaip Paryžiaus Lafajeto galerija. Tai - solidžios įmonės, kurias lanko solidūs pirkėjai. Kartais savojo pirkėjo kostiumas gali laukti 2-3 mėnesius, ir galerijos siuvėjas, tarkim, negali mokėti už audinius iš anksto. Tačiau atsiskaitymo forma, kuri įprasta Vakaruose, naujiems "Drobės" savininkams neatrodė priimtina.
- Sako, kur trumpa, ten trūksta. Gal kitaip ir neišėjo suvadovauti įmonei, kurią įsigijo iki tol su jos specifika nieko bendro neturėję verslininkai?
- Gal ambicijos, gal noras "tvarkytis kitaip" nulėmė "Drobės" likimą? Ar šaltas apskaičiavimas ją pamažu marinti, sudarant tokias sąlygas, kad žmonės patys išeitų iš darbo ir nereikalautų kompensacijų, - nežinau. Bet žinau, jog nė vienam iš paskirtų direktorių neteko vadovauti didesnei įmonei už tą, kurioje dirba vos trys žmonės.
Jei atvirai, tai ir aš jaučiuosi suklydęs, kai dariau įtaką akcininkams paskirti direktoriauti "drobietį" - buvusį skyriaus vadovą, nes netrukus paaiškėjo, jog jis to daryti visai nesugeba. Aišku, atėjus "Plazai" jis buvo atleistas.
- "Drobės" cechuose dabar šeimininkauja Rusijos kapitalo įmonė. Koks tikslas buvo nuomotis įrengimus, patalpas, kažką gaminti ir... nekreipti dėmesio į trūkinėjančius nuo šalčio vamzdžius?
- Iš tikrųjų ta nuoma keistokai atrodo, žinant, kad gaminti audinius kur kas pigiau atsieina Rusijoje nei Lietuvoje, nes ten elektra yra žymiai pigesnė ir kiti gamybos kaštai mažesni. Gal jiems labiau rūpėjo perimti "Drobės" rinkas, technologijas, žinias iš žmonių?
Galiu pridurti vieną kuriozišką atvejį, kai pagrindinėje Europos audinių mugėje, Paryžiuje (jei ten dalyvauji, tai sezonui užsakymų garantuotai gali susirinkti), buvo įrengtas Kauno įmonės stendas. Apie jį pasakojo vienas iš pažįstamų tarpininkų - pardavimo agentas, italas (aš išėjęs iš "Drobės" apie porą metų dirbau Italijoje, vilnos gamyboje). Sako: matau, sėdi žmonės iš "Drobės", o virš jų užrašas ant stendo "Ruslana". Nepriėjau, nes "Ruslanos" mano klientams nereikia.
- O kur dėjosi tie, kurie po banko "Drobėje" šeimininkavo?
- Niekur. Didžiausias kuriozas tai, kad jie dabar per vieną verslo leidinį reklamuojasi kaip puikūs verslo specialistai, rengia kursus ir aiškina, kaip siekti sėkmės versle. Gal jie daugiau apie sėkmę išmano, kai patys įmonę į bankrotą nuvarė?
- Kaip manote, ar nebūtų mažiau bankrotų, jei investuotojų, kuriems nerūpi pramonės plėtra, nemasintų įmonių teritorijos? Jei, tarkim, po bankroto tuoj pat nutrūktų valstybinės žemės nuoma bankrutavusiai įmonei. Vadinasi, žemės negalėtum parduoti, tai gal atsitiktinių "valdytojų" būtų galima pramonėje išvengti? Ir negi dabar neįmanoma "Drobės" ar nors jos vardo renovuoti?
- Gal iš tikrųjų bankrotų Lietuvoje būtų mažiau, bet kažkodėl per 20 metų šalies valdžioje niekam neatėjo į galvą priimti sprendimus, kurie leistų po jų išsaugoti valstybei jos pačios žemės sklypus, suteiktus (išnuomotus) įmonėms. O "Drobę", manyčiau, išgelbėtų tik stebuklas. Įrenginiai likę, bet žmonių, gebančių dirbti, deja, ne. Nukristi žemyn lengva, tik pakilti sunku. Vardas dar šiaip taip - "laikosi", nors ir merdėdama "Drobė.lt" yra, bet aišku: pasitraukus iš rinkos, vilties grįžti maža.
- Ne vienus metus ėjote vadovaujamas pareigas Kauno krašto pramonininkų asociacijoje, Lietuvos pramonininkų ir darbdavių konfederacijoje, Lengvosios pramonės asociacijoje. Kai matėt, jog ne vien "Drobė" žemyn "čiuožia", ar mėginote ieškoti kelių visai Lietuvos pramonei gelbėti? O gal tikite, jog iš tikrųjų prekyba atstos pramonę ir ūkiui padės pakilti?
- Kad prekyba atstos pramonės potencialą, tikėti neverta. Pramonė yra eksportas. "Drobės" pavyzdžiu galiu pasakyti: jos metinė apyvarta siekė 90 mln. Lt, ir apie 90 proc. sudarė eksportas. Jis yra krašto ekonomikos augimo pagrindas.
Gelbstint Lietuvos pramonę, iš tikrųjų pramonininkų organizacijose, su Vyriausybe ar politikais daug diskutuota, ieškota sprendimų. Lengvosios pramonės atveju bandyta kurti klasterį, sujungiant kelias įmones pagal interesus. Buvo organizuotos grupės atstovauti Lietuvos tekstilės, trikotažo įmonėms mugėse, parodose, ieškant produkcijos pirkėjų. Kažkam sekėsi, kažkam ne. Buvo žlugusių, bet yra ir dabar tebegyvuojančių.]
Kalbėjosi Birutė Mačienė
