Kodėl tik išrinktieji pagauna laimės paukštę? (nuotr. freedigitalphotos.net)

Kodėl tik išrinktieji pagauna laimės paukštę? (nuotr. freedigitalphotos.net)

„Prestižinės teisininkų firmos ieškojo studentų, kurie būtų kilę iš „tinkamos“ socialinės aplinkos“, – Ervinas Smigelis.

Džo Flomas yra paskutinis gyvas „vardinis“ teisinių paslaugų įmonės „Skadden, Arps, Slate, Meagher and Flom“ partneris. Jis žemas ir šiek tiek susikūprinęs. Turi stambią galvą ir eidamas šiek tiek krypuoja.

Flomas užaugo Didžiosios depresijos metais Bruklino Borou parko kvartale. Jo tėvai buvo imigrantai žydai iš Rytų Europos. Jo tėvas Isadoras buvo siuvimo pramonės profsąjungos organizatorius, o mama gamino aplikacijas.

Jie beviltiškai skurdo. Džo vaikystėje jie beveik kasmet kraustydavosi, nes tais laikais buvo įprasta, kad būsto savininkai naujiems nuomininkams leidžia mėnesį pagyventi nemokamai, o be šito jo šeima negalėjo sudurti galo su galu.

Džo Flomo sėkmės istorija

Būdamas žemesniųjų klasių mokiniu Flomas laikė stojamuosius egzaminus į elitinę Taunsend Hariso valstybinę vidurinę mokyklą Manhetene, kuri vos per keturiasdešimt savo istorijos metų išugdė tris Nobelio premijos laureatus, šešis Pulitzerio premijos laimėtojus ir vieną Aukščiausiojo Teismo teisėją.

REKLAMA

Mama rytais duodavo jam pusryčiams dešimt centų – trims spurgoms, apelsinų sultims ir kavos puodeliui „Nedick’s“ užkandinėje. Po pamokų jis stumdydavo rankinį vežimėlį siuvyklose. Vėliau užsirašė į kariuomenę, o grįžęs parašė prašymą dėl priėmimo į Harvardo teisės mokyklą.

Jis nebuvo baigęs koledžo, bet Harvardas jį vis tiek priėmė. Kodėl? „Aš parašiau jiems laišką, kur paaiškinau, kodėl esu ne iš kelmo spirtas“, – paaiškina Flomas su jam būdingu glaustumu. Jis buvo nepaprastai gabus teisei.

Per antrų mokslo metų kalėdines atostogas jis nuvyko pasikalbėti dėl darbo į sėkmingas to meto Niujorko korporacines teisininkų firmas. „Buvau nerangus, kerėpliškas, storas vaikis. Nesijaučiau patogiai. Kartą vienas man dėstytojų pasakė, kad pažįsta tokius vaikinus, steigiančius naują firmą. Kuo daugiau su tais vaikinais kalbėjau, tuo labiau jie man patiko“, – prisipažįsta Flomas.

Mama rytais duodavo jam pusryčiams dešimt centų – trims spurgoms, apelsinų sultims ir kavos puodeliui „Nedick’s“ užkandinėje. Po pamokų jis stumdydavo rankinį vežimėlį siuvyklose. Vėliau užsirašė į kariuomenę, o grįžęs parašė prašymą dėl priėmimo į Harvardo teisės mokyklą.

1954-aisiais Flomas tapo „Skadden“ vadovaujančiu partneriu, ir firma pradėjo augti kaip ant mielių. Netrukus ten dirbo šimtas teisininkų. Paskui du šimtai. Galiausiai, skaičius perkopė tūkstantį.

Šiandien dvidešimt trijose po visą pasaulį išsibarsčiusiose „Skadden, Arps“ įstaigose dirba beveik du tūkstančiai teisininkų, o pati įmonė uždirba gerokai daugiau nei 1 mlrd. dol. per metus, kas daro ją viena didžiausių ir galingiausių teisinių firmų pasaulyje.

REKLAMA

Jei per pastaruosius trisdešimt metų jums priklausė kuri nors iš „Fortune 500″ sąrašo įmonių, kurių valdymas buvo perimtas, Džosepas Flomas buvo jūsų teisininkas. O jei nebuvo, jūs turbūt norėjote, kad būtų.

Tikiuosi, kad esate skeptiškas tokio tipo istorijų atžvilgiu. Talentingas imigrantų vaikas įveikia skurdą ir Didžiąją depresiją, negali gauti darbo konservatyviose miesto centro įsikūrusiose teisinėse firmose, galiausiai prasimuša pasinaudodamas vien savo energija ir gebėjimais.

Tai „pelenės“ istorija, o viskas, ko mes išmokome iš praeitos straipsnio dalies teigia, kad sėkmės tokiu būdu nepasieksi. Sėkmingi žmonės nepasiekia to vieni. Yra reikšminga, iš kur jie kilę. Jie yra tam tikrų vietų ir aplinkų produktai.

Padarykime su Džo Flomu tą patį, ką darėme Bilo Džojumi ir „The Beatles“, tik šį kartą pasitelkime viską, ko išmokome. Daugiau jokių kalbų apie Džo Flomo intelektą, asmenybę ar ambicijas, nors viso šito jis turi su kaupu.

Vietoj to ketinu papasakoti nemažai istorijų apie Niujorko imigrantų pasaulį, kuriame užaugo ši asmenybė. Apie teisės studentą stipendininką ir apie nepaprastą sutuoktinių porą Luisią ir Reginą Borgenichtus – tikėdamasis rasti atsakymą į esminį klausimą: kokias palankias progas savo kelyje turėjo Džo Flomas?

Buvimo žydu svarba

XX a. penktajame-šeštajame dešimtmetyje Niujorko teisininkų firmos veikė kaip uždaras klubas. Jos visos buvo įsikūrusios Manheteno centre, Volstryte.

Geriausių firmų partneriai buvo baigę tuos pačius „Ivy League“ universitetus, lankė tas pačias bažnyčias ir vasarodavo tuose pačiuose miesteliuose vandenyno pakrantėje Long Ailande. Jie dėvėjo konservatyvius pilkus kostiumus.

REKLAMA

Kaip rašo Ervinas Smigelis savo senųjų Niujorko teisinių įstaigų studijoje „Volstryto teisininkas“, jie ieškodavo:

„…teisininkų, kurie priklausytų šiaurietiškajai rasei, būtų malonios asmenybės, pasižymėtų „švaria ir tvarkinga“ išvaizda, būtų baigę „tinkamus universitetus“, būtų kilę iš „tinkamos“ socialinės aplinkos, turėtų patirties visuomeniniuose reikaluose ir būtų apdovanoti didžiule ištverme.

Kad gautų darbą, studentui reikėjo gana plačių šeimos ryšių, gana daug gabumų, gana tvirto charakterio arba visų šių trijų dalykų derinio. Tai, kas vadinama priimtinumu, sudaro šių trijų dalių suma.“

Džo Flomas nebuvo šviesiaplaukis. Jo akys nebuvo mėlynos. Jis kalbėjo su akcentu, o visi jo šeimos ryšiai iš esmės buvo tai, kad jis yra Solomono ir Jetos Bikelų iš Bukarešto Rumunijoje, beje, neseniai persikėlusių į Brukliną, sūnus.

Jis sako, kad jautėsi „nejaukiai“, kai ėjo į pokalbius miesto centre įsikūrusiose firmose, ir, žinoma, kitaip negalėjo būti: jis buvo žemas, nerangus žydas, kalbėjo monotonišku, nosiniu gimtojo Bruklino stiliumi, ir galite įsivaizduoti, koks jis turėjo pasirodyti kažkokiam žilaplaukiui aristokratui.

Jei nebuvai tinkamos kilmės, religijos ir socialinės klasės bei tais laikais baigei teisės mokyklą, vadinasi, tau tenka prisijungti prie mažos, antrarūšės, prasimušti bandančios teisinių paslaugų firmos ir tiesiog dirbti „kiekvienam, kas įeis pro duris“ – t.y. bet kokį teisinį darbą, kurio didžiosios firmos nenorėjo imtis.

Darbas, kuris XX a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje „ėjo pro duris“ pas žydus teisininkus iš Bronkso ir Bruklino, buvo tas, kurio nesiteikė imtis prestižinės firmos: bylinėjimasis ir, kas buvo dar svarbiau, „kovos dėl balsų“, kurios buvo bet kokio priešiško įmonės užvaldymo teisinių manevrų pagrindas. Ir vieninteliai teisininkai, kokius galėjo rasti investuotojas kovos dėl įgaliojimų reikalams tvarkyti, buvo tokie teisininkai kaip Džo Flomas.

REKLAMA

Volstryto teisinių paslaugų firmos labai savotiškai suprato savo veiklą. Jie buvo korporacijų teisininkai. Jie atstovavo didžiausioms ir prestižiškiausioms šalies kompanijoms, o „atstovavo“ reiškė, kad jie prižiūrėjo mokesčius, atliko teisinį darbą išleidžiant akcijas ir obligacijas, užtikrino klientams, kad jie nepažeidžia federalinių įstatymų.

Jie nesibylinėjo, t.y. tik labai nedaugelis iš jų turėjo skyrius, skirtus gynybai ir ieškinių surašymui. Kaip kartą pasakė Polas Kravatas, vienas iš „Cravath, Swaine and Moore“ firmų įkūrėjų: „Teisininko darbas yra išspręsti ginčus posėdžių, o ne teismo salėje.“

Protingi jauni vaikinai nuėjo dirbti su vertybiniais popieriais ir mokesčiais. Tai buvo garbingos sritys. Bylinėjimasis buvo nevykėliams, o ne rimtiems žmonėms. Tais laikais korporacijos paprasčiausiai nekėlė ieškinių viena kitai.

Ko dar nedarė senosios teisininkų firmos, tai nesikišo į priešiškus korporacijų vykdomus kompanijų perėmimus įsigyjant kontrolinį akcijų paketą.

Sunku tai įsivaizduoti šiandien, kai korporacijų grobikai ar investiciniai fondai nuolat praryja vieną kompaniją po kitos. Tačiau iki XX a. aštunojo dešimtmečio vienai kompanijai nusipirkti kitą kompaniją be jos sutikimo būti nupirktai buvo laikoma skandalingu įvykiu. „Mudge Ross“ ir kitos prestižinės Volstryto įmonės nesikišo į tokius reikalus.

Darbas, kuris XX a. šeštajame-septintajame dešimtmetyje „ėjo pro duris“ pas žydus teisininkus iš Bronkso ir Bruklino, buvo tas, kurio nesiteikė imtis prestižinės firmos: bylinėjimasis ir, kas buvo dar svarbiau, „kovos dėl balsų“, kurios buvo bet kokio priešiško įmonės užvaldymo teisinių manevrų pagrindas.

REKLAMA

Ir vieninteliai teisininkai, kokius galėjo rasti investuotojas kovos dėl įgaliojimų reikalams tvarkyti, buvo tokie teisininkai kaip Džo Flomas. Štai kaip jį apibūdina knygos „Skadden“ teisės istorikas Linkolnas Kaplanas:

„Flomas buvo storas, fiziškai nepatrauklus (anot vieno partnerio, jis priminė varlę) ir abejingas socialinėms subtilybėms (viešumoj gadindavo orą arba baksnodavo cigaru pašnekovui prie veido ir net neatsiprašydavo). Bet kolegų ir kai kurių priešininkų nuomone, jo noras nugalėti buvo neprilygstamas ir jis dažnai būdavo ryžtingas.“

Atėjo XX. aštuntasis dešimtmetis. Senasis pasibjaurėjimas teismo procesais nugrimzdo į praeitį. Investuotojai suagresyvėjo, o to rezultatas buvo korporacijų užvaldymo skaičiaus ir dydžio bumas.

Kompanijas reikėjo apginti nuo konkurentų ieškinių. Reikėjo atmušti priešiškus ieškovus. Investuotojų, kurie norėjo praryti to nenorinčius objektus, teisinei strategijai reikėjo pagalbos, o akcininkams reikėjo oficialaus atstovavimo.

Visa tai buvo susiję su milžiniškomis pinigų sumomis. Per penkiolika metų ši rinka augo dvidešimt kartų.

Staiga visa tai, ko nenorėjo daryti senosios teisinių paslaugų firmos – priešiški įmonių užvaldymai ir bylinėjimasis – tapo dalykais, kuriuos norėjo daryti visos teisinių paslaugų firmos.

Ir kas buvo šių staiga svarbiausiomis tapusių teisės sričių ekspertai? Kažkada buvusios mažos, antraeilės teisinių paslaugų firmos, įsteigtos žmonių, kurie prieš 10-15 metų negalėjo gauti darbo didžiosiose firmose. Džo Flomas prisimena:

REKLAMA

„Prestižinės firmos priešiškus įmonių užvaldymus laikė nevertais net paniekos, kol santykinai vėlai įsijungė į žaidimą, o iki kol jos nusprendė, kad „ei, mums reikėtų užsiimti šitais reikalais“, aš dirbau vienui vienas. O kai užsitarnauji gerą vardą šiame darbe, atsiradus reikalui visi pirmiausia eina pas tave.“

Pagalvokite, kaip tai panašu į Bilo Džojaus istoriją. Jie abu plušėjo palyginti nežinomoje srityje, neturėdami didelių vilčių sulaukti praktinės sėkmės. Bet tada – bum! – įvyko personalinių kompiuterių revoliucija, o jie jau turėjo po dešimt tūkstančių valandų praktikos. Jie buvo pasiruošę.

Drabužių pramonė ir prasmingas darbas

1889-aisiais Hamburge į Amerikon plaukiantį okeaninį garlaivį įsėdo Luisas ir Regina Borgenichtai. Luisas buvo kilęs iš Galicijos srities Lenkijoje. Regina – iš mažo miestelio Vengrijoje. Jie buvo vedę tik kelerius metus, turėjo mažą vaiką ir laukėsi antro.

Trylika dienų trukusios kelionės metu jie miegojo ant šiaudinių čiužinių denyje, virš mašinų skyriaus, tvirtai prisirišę prie savo gultų, nes laivas siūbavo. Jie turėjo tiek pinigų, kad geriausiu atveju galėjo pragyventi keletą savaičių. Kaip ir daugelis kitų to meto Amerikos imigrantų, jie keliavo į nežinomybę.

Staiga visa tai, ko nenorėjo daryti senosios teisinių paslaugų firmos – priešiški įmonių užvaldymai ir bylinėjimasis – tapo dalykais, kuriuos norėjo daryti visos teisinių paslaugų firmos. Ir kas buvo šių staiga svarbiausiomis tapusių teisės sričių ekspertai? Kažkada buvusios mažos, antraeilės teisinių paslaugų firmos, įsteigtos žmonių, kurie prieš 10-15 metų negalėjo gauti darbo didžiosiose firmose.

REKLAMA

Žemutiniame Manheteno Yst Saide, Luisas ir Regina susiradi mažytį butą už 8 dolerius per mėnesį. Luisas išėjo į gatves ieškoti darbo. Jis matė prekeivius, vaisių pardavėjus ir prekių vežimėliais užgrūstus šaligatvius. Triukšmas, gyvumas ir energija užgožė tai, ką jis buvo matęs Senajame Pasaulyje.

Jis nuėjo į savo sesers žuvies parduotuvę ir įtikino ją duoti jam skolon partiją silkių. Jis tapo gatvės prekeiviu: pasistatė ant šaligatvio dvi statines žuvies ir šokinėdamas tarp jų pirmyn ir atgal vokiškai skandavo: „Kepti, džiovinti, virti, tinka ir iškart valgyti.“

Savaitės pabaigoje jis buvo uždirbęs 8 dolerius. Kitą savaitę – 13 dolerių. Tai buvo didelės sumos. Bet Luisas ir Regina neįsivaizdavo, kaip silkių pardavinėjimas gatvėje galėtų juos atvesti prie konstruktyvaus verslo.

Tuomet Luisas nusprendė pabandyti tapti gatvės prekeiviu su vežimėliu. Jis pardavinėjo rankšluosčius ir staltieses, bet be didesnės sėkmės. Jis metėsi prie užrašų knygučių, paskui bananų, tada prie kojinių ir puskojinių. Ar ateitį tikrai buvo galima sieti su rankomis stumiamais prekių vežimėliais? Regina pagimdė antrą vaiką, dukterį, ir Luisą dar labiau prispyrė būtinybė. Dabar jam reikėjo išmaitinti keturias burnas.

Atsakymas atėjo penkias dienas pirmyn ir atgal pravaikštinėjus gatvėmis, kaip tik tada, kai jis buvo beprarandąs viltį. Sėdėdamas ant apverstos dėžės jis vėlyviems priešpiečiams valgė Reginos darytus sumuštinius.

„Tai drabužiai“, – pagalvojo jis. Visur aplink jį buvo atidarinėjamos parduotuvės – kostiumų, suknelių, darbinių drabužių, marškinių, sijonų, palaidinukių, kelnių, viskas pasiūta ir paruošta dėvėti. Atvykus iš pasaulio, kur drabužiai buvo siuvami namie rankomis arba užsakomi pas siuvėjus, tai buvo netikėtas atradimas.

REKLAMA

Kitą dieną, Borgenichtui einant namo, jis pamatė pustuzinį „klases“ žaidžiančių mergaičių. Viena iš jų ant suknelės dėvėjo mažytę išsiuvinėtą prijuostę, giliai iškirptą priekyje ir su raišteliais nugaroje.

Staiga jam dingtelėjo, kad praėjusiomis nepaliaujamos žemutinio Yst Saido drabužių parduotuvių inventorizacijos dienomis jis niekada nematė prekyboje tokių prijuosčių.

Kitą rytą jis nuėjo į audinių parduotuvę Hester gatvėje ir nupirko šitmą jardų languoto medvilninio audinio ir penkiasdešimt jardų baltos dryžuotos medžiagos.

Grįžęs į savo mažytį butą ir sudėjęs prekes valgomajame ant stalo, kartu su žmona sukirpo keturiasdešimt prijuosčių. Regina pradėjo siųti. Vidurnaktį Reginą nuėjo miegoti, o Luisas tęsė jos darbą.

Auštant jis atsikėlė, iškirpo skyles sagoms ir jas prisiuvo. Dešimtą valandą ryto prijuostės buvo baigtos. Luisas persimėtė jas per ranką ir surizikavo eiti į Hester gatvę.

Per pirmą valandą buvo parduotos visos keturiasdešimt prijuosčių. „Motin, mes turime savo verslą“, – suriko jis Reginai, parbėgęs visą kelią iš Hester gatvės iki namų. Jis griebė ją už juosmens ir pradėjo suktis ratu. „Turėsi man padėti. Mes dirbsime kartu. Motin, tai mūsų verslas.“

Didelis šio verslo privalumas yra maži įėjimo barjerai. „Šis verslas iš esmės rėmėsi siuvimo mašina, o jos nekainavo labai daug. Taigi didelio kapitalo nereikėjo. XX amžiaus pradžioje tikriausiai už 50 dolerių buvo galima nusipirkti siuvimo mašiną, o gal net dvi“, – teigia drabužių pramonės istorikas, Danielis Sojeris.

REKLAMA

Per savo aštuoniolikos valandų darbo dienas Borgenichtas mokėsi šiuolaikinės ekonomikos. Jis mokėsi tyrinėti rinką. Jis mokėsi gamybos. Jis mokėsi derėtis su valdingais jankiais. Jis mokėsi, kaip įsilieti į masinę kultūrą, kad suprastų naujas mados tendencijas.

Tuo pačiu metu į Niujorką atvykę imigrantai iš Airijos ir Italijos neturėjo tokio pranašumo. Jie neturėjo miesto ekonomikai būdingų įgūdžių. Jie tapo padieniais ir namų darbininkais bei statybininkais – tai darbai, kur galima plušti kiekvieną dieną trisdešimt metų ir niekada neišmoksi rinkos tyrimų, gamybos, laviravimo masinėje kultūroje ir derėjimosi su pasaulį valdančiais jankiais.

Kai Borgenichtas grįždavo vakare namo pas vaikus, jis galbūt buvo pavargęs, nelaimingas ir išsekęs, bet gyvas. Jis buvo savo likimo šeimininkas. Atsakingas už savo sprendimus ir tikslus. Jo darbas buvo sudėtingas: jis užvaldė protą ir vaizduotę. Ir jo darbe buvo ryšys tarp pastangų ir atlygio – kuo ilgiau jis naktimis siūdavo prijuostes, tuo daugiau pinigų uždirbdavo kitą dieną gatvėje.

Kai Borgenichtas grįždavo vakare namo pas vaikus, jis galbūt buvo pavargęs, nelaimingas ir išsekęs, bet gyvas. Jis buvo savo likimo šeimininkas. Atsakingas už savo sprendimus ir tikslus. Jo darbas buvo sudėtingas: jis užvaldė protą ir vaizduotę. Ir jo darbe buvo ryšys tarp pastangų ir atlygio – kuo ilgiau jis naktimis siūdavo prijuostes, tuo daugiau pinigų uždirbdavo kitą dieną gatvėje.

Šie trys dalykai – autonomiškumas, sudėtingumas ir ryšys tarp pastangų ir atlygio – yra, kaip dauguma sutiktų, trys savybės, kurias privalo turėti pasitenkinimą teikiantis darbas. Galiausiai, mes tarp 8 ir 17 valandos jaučiamės laimingi ne dėl to, kiek pinigų uždirbame. Esmė ta, ar mūsų darbas teikia mums pasitenkinimą.

REKLAMA

Darbas, kuris atitinka šiuos tris kriterijus yra prasmingas. Prasminga būti mokytoju. Prasminga būti gydytoju. Taip pat ir verslininko, o stebuklas drabužių pramonėje – kad ir koks žiaurus ir negailestingas verslas tai buvo – buvo tas, kad tokiems kaip Borgenichtai, vos išlipusiems iš laivo, leido taip pat sėkmingai atrasti prasmingą veiklą.

Kai Luisas Borgenichtas grįžo namo pirmą kartą pamatęs vaikiškas prijuostes, jis sušoko džigą. Jis dar nieko nebuvo pardavęs. Jis vis dar buvo beviltiškas skurdžius ir žinojo, kad įgyvendinti tai, ką jis sumanė, prireiks ilgų sekinamo darbo metų. Bet jis išgyveno ekstazę, nes ta begalybė sunkaus darbo metų jam neatrodė našta.

Bilas Džojus jautė tą patį, kai pirmą kartą atsisėdo prie kompiuterio Mičigane. Ir „The Beatles“ neatsitraukė pasibaisėję, kai jiems pasakė, kad teks groti septynias dienas per savaitę po aštuonias valandas per vakarą. Jie griebė galimybes. Sunkus darbas yra katorga tik tuomet, jei jis neturi prasmės. Kai jis prasmingas, jis tampa dalyku, kuris priverčia čiupti į glėbį žmoną ir sušokti džigą.

Šaltinis: Malkolmo Gladvelo knyga „Išskirtys“ (angl. „Outliers“), kurią Lietuvoje yra išleidusi „Eugrimo“ leidykla.

Parengė: Mindaugas BIVEINIS

Pirmoji straipsnio dalis: Išskirtys: kodėl tik išrinktieji pagauna laimės paukštę? (1)


luciano..
2011-12-11 20:00:38
patiko.!!
Atsakyti
Patogiausias būdas sužinoti daugiau - sekti naujienas mūsų „Facebook“ paskyroje!
luciano.. 2011-12-11 20:00:38
Pranešti apie netinkamą komentarą
0
patiko.!!
   ATSAKYTI

Top Video

Farai. Tokio veikėjo „Farai“ jau seniai nefiksavo: epizodas virto tikra tragikomedija
DABAR RODOMA
Farai. Tokio veikėjo „Farai“ jau seniai nefiksavo: epizodas virto tikra tragikomedija
DABAR RODOMA
TV3 Žinios. Profesorius Kasiulevičius įvardijo Lietuvos ir pasaulio galimus scenarijus dėl koronaviruso
DABAR RODOMA
Nepaprasta prieglaudoje gyvenančio keturkojo istorija: visus pasitinka su šypsena
DABAR RODOMA
Sunku patikėti: išsitraukė kamerą pamačius, kaip moteris pilasi kurą
DABAR RODOMA
Farai. „Farų“ operatorius tapo neblaivaus taksisto įniršio taikiniu: tokio protrūkio nesitikėjo
DABAR RODOMA
Moterys parduotuvėje susimušė dėl tualetinio popieriaus: pamatykite vaizdo įrašą
DABAR RODOMA
Užfiksuotas smurto protrūkis vienoje Lietuvos mokykloje
DABAR RODOMA
Farai. Pamatę, kas po avarijos liko iš BMW, pareigūnai liko priblokšti: išgirdo fantastinę istoriją
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Vaikų teisės su tarnybomis laužėsi į butą: mama ir dukra laukė susigūžusios
DABAR RODOMA
Prieš srovę. Alkoholikės mama kreipėsi į politikus: maldauja dukrą gydyti priverstinai
REKLAMA
REKLAMA

×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų