Ką tik baigėsi pirmasis XXI amžiaus dešimtmetis. Prasidėjęs neįtikėtinu ekonomikos augimu, jis baigėsi ne mažiau galinga krize. Garsūs Vakarų profesoriai, verslininkai, investuotojai ir konsultantai dalijasi mintimis, ko jie tikisi iš antrojo dešimtmečio.
Gary Hamelas, vadybos guru, kompanijos „Strategos“, savo klientams padedančios kurti revoliucingas strategijas, įkūrėjas ir vadovas:
Verslo laukia didžiuliai pokyčiai, ypač vadybos srityje. Tarp ekonomikos betvarkės ir valdymo technologijų tobulėjimo esama savotiškų dėsningumų.
Ekonomikos krizės paprastai kyla kaip vadybos stagnacijos pasekmė, o po krizių atsiranda naujų valdymo modelių. Priminsiu, kad Piteris Drukeras pradėjo kurti po Didžiosios depresijos.
Kokių vadybos inovacijų atsirado pirmajame šio amžiaus dešimtmetyje? Apskritai jokių: toliau naudojamės technologijomis, atsiradusiomis po ankstesnės globalios krizės. Dabar mums reikia naujų technologijų, ir artimiausias dešimtmetis – itin patogus laikas joms atsirasti.
Visa tai, kas vyko praėjusiame amžiuje, nelietė Frederiko Teiloro sampratos (JAV inžinierius, 1903 m. išleistoje knygoje „Įmonės valdymas“ pirmasis pavartojęs vadybos funkcijos sąvoką) esmės. Vadybos technologijos, kurias naudojame šiuolaikinėse organizacijose, yra grindžiamos tuo, kad žmogus iš prigimties yra grubus ir kupinas troškimų, kuriuos reikia kontroliuoti ir slopinti. Šiuolaikinės organizacijos sėkmės pagrindas – jos darbuotojų kūrybiškumas. Bet jo neįmanoma puoselėti naudojantis metodais, skirtais fermerių perauklėjimui.
Šiandieninei ekonomikai reikia ne technologijų, kurios padėtų kovoti su „žalingais darbuotojų įpročiais“, o tokių, kurios skatintų naudingas žmogaus savybes: iniciatyvumą, kūrybiškumą, aistrą. Tai organizacijos struktūra be laisvę slopinančios piramidinės viršininkų hierarchijos. Strateginio planavimo sistema, sukurta įžvalgumo ir gebėjimo numatyti ateitį pagrindu. Laisvas paprastų darbuotojų priėjimas prie svarbios informacijos. Vadybos modeliui, pagrįstam šiais svarbiais dalykais, įsivyrauti reikia laiko ir savimonės.
Jimmy Rogersas, garsus investuotojas, „Quantum Fund“ įkūrėjas:
Aš į pasaulį žvelgiu profesionalaus investuotojo akimis, ir man kiekvienas bet kurios rinkos kritimas – tai priežastis įsigyti akcijų. Tačiau žvelgdamas paprasto žemės gyventojo akimis, nematau, kad per artimiausią dešimtmetį pasaulio ekonomikoje kas nors ypatingai pagerėtų.
Aš niekada netikėjau B. Obamos ekonominės politikos sėkme, netikiu ir dabar: jis patarėjais pasisamdė žmones, kurie ir užvirė visą šią košę.
Amerika – labiausiai prasiskolinusi šalis žmonijos istorijoje, todėl iš dolerio turi būti atimta rezervinės valiutos funkcija. Deja, tenka pripažinti, kad JAV faktiškai bankrutuoja. Aš tai pajutau prieš keletą metų, kai pardaviau savo namą Amerikoje ir persikėliau į Singapūrą. Tačiau kas užimtų likusią laisvą vietą, nežinia.
Aš nematau tinkančių rezervinės valiutos vaidmeniui kandidatų, kadangi pasaulio padėtis prasidėjusiame dešimtmetyje bus itin nestabili.
Kinija, be abejo, taps stambiausia pasaulio ekonomika, bet jai teks įveikti daug rimtų išbandymų. Indija ir Rusija gali skilti į kelias valstybes. Be kita ko, nesu visiškai tikras, kad tai įvyks jau artimiausią dešimtmetį.
Investicijoms patraukliausiu objektu gali tapti vanduo. Jo paklausa visą laiką augs, kad ir kokios sumaištys vyktų pasaulyje.
Bernaras Lietaras, Belgijos Luveno katalikiškojo universiteto profesorius, finansininkas, sugalvojęs plačiai paplitusią egzotiškų valiutų „plaukiojančių kursų sistemą“:
Naujajame dešimtmetyje aš laukiu inovacijų pinigų sistemos srityje. Pinigai ekonomikoje yra tas pats, kas kraujas žmogaus organizme.
Nacionalinių pinigų išleidimo su valstybės garantija modelis pastarąjį dešimtmetį vėl pademonstravo savo negyvybingumą, tik šį kartą neturinčiais precedento mastais. Tokių pinigų problema yra tai, kad jie pretenduoja į vienintelę mainų priemonę. Kraujas negali būti vien iš leukocitų, ekonomika negali būti grindžiama tik vieno tipo pinigais.
Turi atsirasti papildomos valiutų rūšys – pinigai b2b. Jūs tikriausiai pasakysite, kad tai būtų fantastika. Tačiau iš tikrųjų tokia pinigų rūšis egzistuoja jau daugiau kaip 80 metų. 1934 metais Šveicarijos biznieriai, negavę paramos iš bankų, susiėjo ir sukūrė savo neoficialią valiutų sistemą, kuri jiems padėjo išgyventi Didžiosios depresijos laikus. Tokia sistema veikia ir šiandien, ji vadinama WIR, o pro ją praeinančių pinigų apimtys siekia 2 mlrd. JAV dolerių.
Dabartinės techninės galimybės mums leidžia kurti privačias konkrečios paskirties valiutas. Privatūs pinigai gali teigiamai paveikti ir oficialią valiutų sistemą. Verslas turi pasiekti, kad vyriausybės krizių laikotarpiu rinktų mokesčius tokiais privačiais pinigais. Galima vadovautis paprastu argumentu: šios krizės metu vyriausybės išleido didžiulius pinigus, kad išsaugotų oficialią bankų sistemą, bijodamos, kad tokios sistemos griūtis suduotų didžiulį smūgį realiai ekonomikai. Tad kodėl gi verslininkai, kurie įveikė krizę privačių pinigų dėka, negali jais mokėti mokesčių?
Mikele Boldrinas, Sent Luiso Vašingtono universiteto Ekonomikos fakulteto dekanas:
Daugeliui esu žinomas kaip kovotojas prieš autorines teises, bet norėčiau pakalbėti apie kūrybinį pradą ekonomikoje apskritai. Kopijavimas – tai tik mažytė didžiulio pyrago, vadinamo „senųjų Vakarų“ – Europos ir Šiaurės Amerikos – ekonomika, dalelė. Pasidalysiu neigiama prognoze, nors iš prigimties esu optimistas. Artimiausią dešimtmetį gali gerokai smegti ne tik ekonomikos gabaliukas, siejamas su autorine teise, bet ir visas pyragas.
Nepaisant visų open source (atviro kodo) projektų, senuosiuose Vakaruose pastarąjį dešimtmetį akivaizdžiai sustiprėjo polinkis į intelekto monopolizavimą: autorinės ir patentinės teisės darosi vis sudėtingesnės – ribojama prieiga prie intelektualių produktų. Technologijos savininku ir vieninteliu jos naudotoju laikomas jos kūrėjas, nors abejotina, ar jis gali būti ir geriausias jos tobulintojas. Tai rentininko strategija, kai rentos davėjas yra vartotojas. Senųjų Rytų šalys juda priešinga kryptimi. Kinija pro pirštus žiūri į autorines ir patentines teises, todėl niekas netrukdo Kinijos inovatorių kūrybiniam aktyvumui.
Senųjų Vakarų polinkio į monopolijas pasekmė neišvengiamai bus ekonomikos stagnacija: kinai nepradės mokėti už „Mickey Mause“ peržiūrėjimą, jei sugebės sukurti dar smagesnį filmuką apie kinišką peliuką. Jei Vakarų šalys pasirodys esančios nepajėgios pagaminti ką nors vertinga, kad mainais gautų energijos, lieka vienintelė priemonė jos įsigyti – karas. Aš neatmetu, kad Vakarų šalys kariaus ir tarpusavyje. Prisiminsite žinomą tabu, kad demokratijos tarpusavyje nekariauja? Nieko baisaus, kiekvienas tabu gyvuoja lygiai iki tol, kol jis nepažeidžiamas.
Josefas Peinas, vienas iš kompanijos „Strategic Horisons LLP“ kūrėjų:
Manau, atėjo metas iš esmės keisti žmonių vartojimo įpročius, kaip ir kompanijoms atėjo metas kurti naujus poreikius tenkinančias prekes.
Vartojimo pirmenybė teikiama begaliniam žmogaus poreikiui ieškoti pačiam savęs. Kadaise kartu su Jimu Gilmouru aprašėme praėjusio dešimtmečio pasaulį kaip „įspūdžių ekonomiką“. Šiuolaikinė visuomenė grindžiama emocijų kultu, todėl, vartodami prekes, mes jose ieškome mato, kas atitiktų mūsų vidinį pasaulį.
Gamintojas tai išnaudoja: jis gamina daiktus, neva pasižyminčius atitinkamomis emocinėmis ypatybėmis (iš tikrųjų jos suteikiamos siekiant paveikti vartotoją per reklamą). Puikus to pavyzdys – „Apple“ produktai. Bet greitai šie ištekliai bus išnaudoti: žmonės pradeda pavargti nuo to, kad daiktai „persotinami“ emociniais vaizdiniais.
Kitas vartotojo santykių su gamintoju etapas – transformacijos (išvaizdos, formos, savybių pakeitimas) ekonomika. Prekės kaina pradės priklausyti nuo to, kiek ji padės žmogui pasikeisti: pagerinti savo komunikacinius gabumus, padidinti darbo produktyvumą ir pan. Transformacijos ekonomikos produktai turės susieti daiktus su asmenine paslauga. Kažką panašaus jau pradeda kurti „Nike“, parduodanti ne sportiniai bateliai, o instrumentas, tobulinantis bėgimo procesą. Matyt, visiškai netrukus ant prekystalių pasirodys hidrokostiumai, kurie mus išmokys plaukti.
Tomas Asakeras, rinkodaros konsultantas:
Vienas iš svarbiausių prasidėjusio dešimtmečio rinkodaros variklių – baimė. Tiksliau, kompanijų vadovų ir rinkodarininkų baimė likti be rinkos. Taip, mes, atrodo, jau apsipratome, kad ekonomikos kalibrai dabar mažesni, vartotojai išleidžia pirkiniams ne taip daug kaip anksčiau, ir norint juos prisivilioti, reikia pademonstruoti daug išmonės. Tačiau pasaulinė finansų krizė daugelio kompanijų vadybininkų sąmonei padarė slaptą poveikį, kuris gali turėti neigiamų pasekmių rinkodarai prasidėjusiame dešimtmetyje.
Tie, kurie kovojo dėl išlikimo, kažin ar užmirš košmariškas krizės kasdienybės detales. Tai buvo liūdnas vaizdas: nusivylę žmonės, išsekinti beribių pastangų pratęsti kreditines linijas ir mažinti išlaidas, beviltiškos pastangos pritraukti daugiau pirkėjų, kad bent kiek sustabdyti pajamų kritimą. Dar sunkiau jiems bus užmiršti išvadas, kurias jie padarė šioje kovoje.
