Viena iš nacionalizacijos aukų tapo Švedijos bendrovė „Ericsson“, kuri į Rusiją žengė dar 1881 m. Gavusi valstybinius užsakymus, maža dirbtuvė išaugo į milžinišką gamyklą, kurioje 1917 m. dirbo 3,5 tūkst. žmonių. 1919 m. gamykla buvo pervadinta į „Krasnaja zaria“. Nors pavadinimas pasikeitė, įmonė išlaikė savo specializaciją ir toliau gamino telefonus bei automatines telefonų stotis.
Panašus likimas ištiko ir JAV bendrovę „Singer“. Amerikiečių siuvimo mašinos Rusijos rinkoje dominavo dar XIX a., o 1902 m. Podolske atidaryta gamykla iki 1914 m. pasiekė įspūdingą 675 tūkst. vienetų metinę produkciją – tai beveik prilygo gamybos apimtims JAV. 1918 m. nacionalizuota įmonė tapo „Gosšveimašina“. Nors sovietams pavyko išlaikyti gamybos mastus, dešimtmečius buvo štampuojami senieji modeliai. Modernizacija įvyko tik po Antrojo pasaulinio karo, panaudojant įrangą, konfiskuotą iš Vokietijos Vitenebergo mieste veikusios „Singer“ gamyklos.
Prabangos imperija virto muilo virykla
Nukentėjo ir prancūziško kapitalo įmonės. 1864 m. prancūzas Henri Brocard’as įkūrė parfumerijos ir kosmetikos gamybos bendrovę „Brocard ir Ko“. Jo asortimentas buvo itin platus: nuo pigaus „liaudies muilo“ už kapeiką iki elitinių kvepalų „Mėgstamiausia imperatorienės puokštė“, kurie pelnė aukščiausius apdovanojimus užsienio parodose.
Po 1917 m. ši parfumerijos imperija buvo paversta muilo virimo kombinatu, o vėliau pervadinta į „Novaja Zaria“. Žymieji kvepalai „Mėgstamiausia imperatorienės puokštė“ gavo „Krasnaja Moskva“ pavadinimą ir yra gaminami iki šiol.
Istorija kartojasi: XXI a. Rusija ir vėl „nacionalizuoja“
Po 2014 m. Krymo aneksijos ir Vakarų sankcijų Rusija pradėjo kryptingą spaudimą užsienio kapitalui, tačiau lūžis įvyko po 2022 m. plataus masto invazijos į Ukrainą. Maskva atsakė vadinamąja „veidrodine“ politika – užsienio investuotojų pasitraukimą pavertė valstybės kontroliuojamu turto perskirstymu. Įmonėms iš „nedraugiškų valstybių“ buvo įvesti apribojimai parduoti turtą, sandoriai galėjo vykti tik su Kremliaus patvirtinimu ir taikant privalomą didelę nuolaidą valstybei ar pirkėjui.
2023 m. Rusijos vadovas Vladimiras Putinas pasirašė dekretus, leidusius laikinai perimti „nedraugiškų“ šalių bendrovių valdymą. Taip valstybės kontrolėn perėjo Suomijos energetikos grupės „Fortum“ ir Vokietijos koncerno „Uniper“ Rusijos aktyvai. Valdymas buvo perduotas valstybinei agentūrai „Rosimuščestvo“, o faktinė kontrolė – su Kremliumi siejamoms struktūroms.
Panašus mechanizmas taikytas ir privačioms Vakarų bendrovėms. Danijos alaus gamintojo „Carlsberg Group“ Rusijos verslas buvo perimtas ir vėliau perduotas vietos vadovybei. Prancūzijos maisto milžinės „Danone“ kontrolė taip pat laikinai perduota Kremliaus paskirtiems administratoriams, o vėliau restruktūrizuota. Dalis kitų įmonių – nuo energetikos iki mažmeninės prekybos – buvo priverstos parduoti turtą už simbolinę kainą arba su 50 proc. ir didesne nuolaida, papildomai sumokant „išėjimo mokestį“ į Rusijos biudžetą.
2024–2025 m. ši praktika įsitvirtino kaip sisteminė politika: užsienio kapitalas Rusijoje faktiškai tapo priklausomas nuo politinių sprendimų. Skirtingai nei XX a. pradžios atvira nacionalizacija, XXI a. turto perėmimas dažniau vyksta per dekretus, „laikiną administravimą“, priverstinius pardavimus ar teismų sprendimus. Tačiau rezultatas panašus – užsienio investuotojai praranda kontrolę, o strateginiai aktyvai pereina valstybės ar su ja susijusių verslo grupių rankas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
