Mums įprasta vieniems su kitais bendrauti žodžiais, o štai vieno Turkijos kaimo gyventojai nusprendė bendrauti švilpaudami, mat jiems dažnai tenka bendrauti su žmonėmis, nutolusiais dideliu atstumu, skelbia odditycentral.com.
Vietiniai tokį bendravimo būdą vadina paukščių kalba, nes ji kilo Kuşköy kaimelyje, kurio pavadinimas reiškia „paukščių kaimas“. Tokia kalba atsirado per 400 metų laikotarpį. Vietiniams dirbant kalnuose esančiuose laukuose tekdavo nemažai bendrauti. Kadangi dėl nelygaus kalno paviršiaus buvo sunku judėti iš vienos vietos į kitą, vietoj rėkimo ir šaukimo buvo sugalvota pasitelkti švilpimą. Juos įkvėpė paukščių čiulbėjimas. Pradėję naudoti tokią techniką, jie pastebėjo, kad taip yra iššvaistoma mažiau jėgų nei rėkiant ar einant iki žmogaus, su kuriuo norima kalbėtis. „Paukščių kalba“ skirta daugiausia komunikuoti trumpomis frazėmis, tačiau ją galima pasitelkti ir rimtam, ilgesniam pokalbiui.
„Paukščių kalba“ galima susikalbėti su žmogumi, esančiu už vieno kilometro, tačiau kaimynai nesibodi perduoti žinutę galutiniam adresatui, esančiam toliau.
Dabar, kai daugelis žmonių jau turi mobiliuosius telefonus, ši kalba susiduria su didžiuliais iššūkiais. Norint sėkmingai išsaugoti tokią unikalią kalbą, net sukurta paukščių kalbos asociacija. Jau 15 metų asociacija organizuoja „paukščių kalbos“ festivalį, į kurį kasmet susirenka apie 2 tūkst. žmonių. Tačiau vyresnieji teigia nusivylę jaunimu, nes šiam festivalio metu daugiau rūpi šokiai ir muzika, o ne „paukščių kalba“.
