C.Kirchner boikotavo M.Macri inauguraciją po protokolinio kivirčo, peraugusio į mūšį teisme, todėl prezidento regalijas - juostą ir skeptrą - naujajam valstybės vadovui įteikė Senato pirmininkas Federico Pinedo.
56 metų M.Macri savo inauguracinėje kalboje pristatė pertvarkų darbotvarkę.
„Ši vyriausybė žinos, kaip ginti laisvę, kuri būtina demokratijai“, - sakė jis.
Tačiau M.Macri taip pat žadėjo „nenuilstamai kovoti už tuos, kuriems to labiausiai reikia“, turėdamas galvoje savo rinkimų kampanijos pažadą nenutraukti C.Kirchner populiarių socialinių programų.
M.Macri prisaikdinimas žymi naujos eros pradžią Argentinoje, kuri pasuko į dešinę po trijų Kirchnerių kadencijų, per kurias jie sugrąžino šalį į stabilumo vėžes po 2001-ųjų ekonominės krizės.
Į skurstančiuosius ir dirbančiųjų klasę orientuota Kirchnerių politika padėjo jiems užsitikrinti didžiulės dalies elektorato lojalumą. Tūkstančiai šių žmonių trečiadienį vakare suplūdo prie Prezidento rūmų Buenos Airėse atsisveikinti su C.Kirchner.
Tačiau recesijos grėsmės šešėlis, vėl pakibęs virš trečiosios pagal dydį Lotynų Amerikos ekonomikos, padėjo pokyčius žadančiam M.Macri lapkričio 22 dieną vykusiame antrajame prezidento rinkimų ture aplenkti kairiojo sparno kandidatą Danielį Scioli, kurį savo įpėdiniu norėjo matyti C.Kirchner.
M.Macri žada nutraukti protekcionistinius importo suvaržymus, sumažinti didelius mokesčius žemės ūkio produkcijos eksportui ir atsisakyti fiksuoto nacionalinės valiutos kurso.
Kampanijos metu jis skelbė, jog nuo pat pirmosios darbo dienos prezidento poste imsis didžiulio masto reformų. Tačiau daugeliui argentiniečių smarkiai nerimaujant dėl galimų pasekmių, įskaitant tikėtiną peso devalvaciją, jei jo kursui bus leista laisvai svyruoti, ketvirtadienį M.Macri jau kalbėjo santūriau.
„Iššūkiai yra milžiniški, ir mes neišspręsime visų savo problemų per vieną naktį“, - aiškino jis.
Inauguracinis kivirčas
C.Kirchner, kurios aštuonerius metus trukęs prezidentavimas pasižymėjo kompromisų vengimu ir konfrontacinio pobūdžio politika, ir kadenciją baigė jai būdingu stiliumi.
Ji atmetė M.Macri planus duoti priesaiką Kongrese, o tada vykti į už dviejų kilometrų esančius garsiuosius Prezidento rūmus (La Casa Rosada) ir ten perimti iš jos valstybės vadovo regalijas, pareiškusi, jog tai būtų laiko švaistymas.
Tačiau M. Macri nusprendė nenusileisti ir ryžtingai kovoti dėl savo šlovės valandos rausvuosiuose prezidento rūmuose, kur ankstesniais laikais didžiulės minios suplūsdavo pasiklausyti iškilių tautos lyderių, tokių, kaip Juanas ir Evita Peronai, todėl kreipėsi į teismą, kuris priėmė jam palankų sprendimą.
Supykusi C.Kirchner pareiškė, kad nedalyvaus jo inauguracijoje.
Galbūt siekdamas užglaistyti konfliktą, M.Macri savo kalboje Kongrese pakvietė būti vieningais.
„Rinkimai baigėsi. Atėjo laikas susivienyti ir peržengti tai, kas mus skiria“, - sakė jis savo kreipimesi.
Baigęs kalbą, M.Macri išvyko į Prezidento rūmus, į kuriuos važiavo baltu sportiniu automobiliu, pro kurio liuką mojo minioms džiūgaujančių savo šalininkų. Jo automobilį lydėjo 300 raitų policininkų.
Atvykęs į rūmus, M.Macri pasipuošė prezidento juosta ir pasakė dar vieną trumpą kalbą, po kurios rūmų balkone pademonstravo kelis kumbijos šokio judesius, sulaukdamas garsių susirinkusios minios ovacijų.
Politinių jegų persigrupavimas?
Turtingo verslininko sūnus M.Macri išgarsėjo kaip populiariausio šalyje futbolo klubo „Boca Juniors“, kuris lapkritį jau 25-ąjį kartą užsitikrino Argentinos futbolo čempiono titulą, prezidentas.
Dukart išsiskyręs ir keturis vaikus turintis M.Macri, kuris dabar vedęs buvusią manekenę, nuo 2007-ųjų dirbo Buenos Airių meru.
Po jo pergalės politikos apžvalgininkai ėmė kalbėt apie galimą „persigrupavimą“ Argentinos politikoje.
Po 1976-1983 metų diktatūros pabaigos M.Macri yra tik trečiasis lyderis, atėjęs į valdžią ne iš peronistų judėjimo, kurį įkūrė Juanas Peronas - iškiliausia XX amžiaus Argentinos figūra.
Kiti du lyderiai nebaigė savo kadencijų, ir šis faktas turėtų būti rimtas įspėjimas M.Macri apie jo laukiančius sunkumus tariantis su peronistų profsąjungomis, gubernatoriais ir įstatymų leidėjais.
Jo veiksmų laisvę varžys Kongresas, kur peronistai žemuosiuose rūmuose yra didžiausia partija, o Senate turi absoliučią daugumą.
Tačiau visoje Lotynų Amerikoje esama ženklų, kad 15 metų trukęs kairiųjų politinis dominavimas silpsta kartu su ankstesniu sparčiu ekonomikos augimu.
Po M.Macri triumfo įtikinamą pergalę parlamento rinkimuose iškovojo Venesuelos opozicija, o Brazilijoje buvo pradėta prezidentės Dilmos Rousseff (Dilmos Rusef) apkalta dėl neteisėto kišimosi į vyriausybės finansinius reikalus, siekiant nuslėpti biudžeto skyles.
