Ne taip seniai buvo pagrindo manyti, kad Vengrija tampa viena iš draugiškesnių vietų LGBTQ+ žmonėms buvusiame Rytų bloke, rašo politiką apžvelgiantis prestižinis „Politico" leidinys.
Per pirmuosius du dešimtmečius po šaltojo karo pabaigos daugelis šalies diskriminacinių įstatymų buvo išbraukti iš knygų, nes prasidėjo vienas didžiausių regiono LGBTQ+ judėjimų. Pažanga pasiekė viršūnę, kai 2007 m. buvo įteisinta civilinė partnerystė tos pačios lyties poroms, po to, kai valstybės sekretorius Gábor Szetey viešai pasirodė tų metų „Pride“ festivalio atidaryme.
„Buvo labai svarbu pasakyti tai garsiai, – sakė G. Szetey, kuris savo pranešimu tapo pirmuoju atvirai gėjumi Vengrijos vyriausybės nariu. – Tai buvo didelis dalykas. Tuomet, 2007 m., Vengrija atrodė pažangiausia Vidurio ir Rytų Europos šalis.“
Tačiau per tuos metus sunkiai pasiekta pažanga susiduria su vis didesnėmis kliūtimis. „Budapest Pride“ parado žygeiviai buvo užpulti 2007 ir 2008 m., verčiant policiją prižiūrėti būsimus paradus.
2010 m. į valdžią atėjo Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas ir jo partija „Fidesz“, o per metus jie priėmė naują konstituciją, kurioje aiškiai uždrausta tos pačios lyties asmenų santuoka. Vėliau dokumentas buvo pakeistas, kad tos pačios lyties poroms būtų draudžiama ir įsivaikinti.
Dabar Vengrijos LGBTQ + teisių išsižadėjimas aptariamas visuotiniu mastu. Šalis priėmė naują įstatymą, draudžiantį nepilnamečiams rodyti turinį, kuriame vaizduojami homoseksualūs asmenys ar lytį pakeitę asmenys, įskaitant filmus, televizijos laidas, reklamas ir seksualinio švietimo programas mokyklose.
Įstatymas atkreipė dėmesį į jau dešimtmetį vykdomą politiką ir politinę retoriką, kuri, LGBTQ+ aktyvistų teigimu, siekia juos stigmatizuoti ir priversti bendruomenę grįžti į šešėlį. Vengrijos seksualinėms mažumoms tai buvo du žingsniai į priekį – ir kas žino, kiek žingsnių atgal.
„Aš visada mąsčiau, ar aš pasielgiau teisingai, ar ne, dėl visų gautų neigiamų reakcijų, – sakė G. Szetey, kuris 2008 m. paliko Vengriją ir dabar su šeima gyvena Šveicarijoje. – Aš tikrai tikiu, kad nėra pažangos be atsako, bet kai žvelgiu į tą šalį, įdomu, ar yra daroma pažanga? Nuo to laiko mes praktiškai einame atgal.“
Tai rūpestis, slegiantis Vengrijos LGBTQ+ bendruomenę, kuri oficialiai galėjo organizuotis šalyje nuo 1988 m., kai László Láner įkūrė pirmąją oficialią šalies LGBTQ+ gynimo grupę.
„Ši politika prieš gėjus, ypač su šiuo naujausiu įstatymu, bando sugrąžinti homoseksualus į nematomumą ir sukurti atmosferą, kurioje žmonės bijo stovėti už save, – sakė L. Láneris. – Mes tikrai žengėme didelį žingsnį atgal.“
Iškovotos ir prarastos LGBTQ+ žmonių teisės
Homoseksualumas Vengrijoje buvo legalus nuo 1961 m., tačiau socialinis stigmatizavimas ir stebėjimas komunistinėmis valstybės saugumo pajėgomis reiškė, kad seksualinės mažumos gyveno savo gyvenimą slaptai, slėpėsi nuo visuomenės, kuri homoseksualumą laikė tabu.
1988 m., padaugėjus ŽIV atvejų Vengrijoje, L. Láneris įkūrė pirmąją LGBTQ+ grupę – „Homérosz“ asociaciją. Kitais metais jis tapo pogrindžio mėnesinio žurnalo „Mások“ („Kiti“) steigėju, įkurtu tam, kad informacija pasiektų Vengrijos LGBTQ+ bendruomenę už Budapešto ribų.
1992 m. L. Láneris taip pat padėjo surengti pirmąjį „Rožinį pikniką“ – LGBTQ+ vengrų susibūrimą kalvose už sostinės, toli nuo visuomenės, dalyvių manymu, vis dar nepasirengusios jų priimti. Kasmetinis piknikas privedė prie pirmojo Budapešto parado 1997-aisiais – renginio, kuris šiandien sutraukia net 20 000 žmonių.
„Daugelį metų po režimo pakeitimo [1990 m.] jautėme, kad einame į priekį. Vis daugiau dalykų buvo pasiekta ir teisinėje srityje“, – apie Vengrijos posocialistinį perėjimą pasakojo L. Láneris, kuriam dabar 65 metai.
LGBTQ+ bendruomenei pavyko pateikti prašymą Vengrijos konstituciniam teismui, kad šis išnagrinėtų sutikimo amžiaus įstatymus, kuriuose heteroseksualams buvo nustatytas sutikimo amžius 14 metų, o tos pačios lyties asmenims – 18 metų. 2002 m. teismas nustatė, kad skirtumas buvo diskriminacinis, o šiandien tiek priešingų, tiek tos pačios lyties asmenų Vengrijos sutikimo amžius yra 14 metų.
2007 m. G. Szetey, tada dirbęs valstybės sekretoriumi ankstesnėje Vengrijos socialistinėje-liberalioje vyriausybėje, viešai prisipažino esąs homoseksualus. Svarstydamas istorinį žingsnį, G. Szetey sakė, kad tikisi šį momentą panaudoti kaip „kibirkštį politiniams pasiekimams“.
Per kelis mėnesius Vengrijos parlamentas patvirtino įstatymą, leidžiantį tos pačios lytiems poroms sukurti civilinę partnerystę. Bet tada į valdžią atėjo Orbanas. Pergalė rinkimuose suteikė jo partijai dviejų trečdalių parlamentinę daugumą, kas sudarė pagrindą esminiams rinkimų įstatymo, teismų sistemos, žiniasklaidos ir naujos konstitucijos pakeitimams.
„Nuo to laiko jaučiama gana homofobinė politinė tendencija“, – sakė L. Láneris.
Be tos pačios lyties asmenų santuokų draudimo, konstitucijos pataisymai taip pat įtvirtino heteroseksualias santuokas kaip tinkamą šeimos vienetą. „Šeimos pagrindas yra santuoka ir (arba) tėvų ir vaikų santykiai. Motina yra moteris, o tėvas – vyras“, – dabar rašoma konstitucijoje.
Tokios nuostatos dabar vėl kruopščiai peržiūrimos, atsižvelgiant į neseniai paskelbtą Vengrijos įstatymą, nukreiptą prieš LGBTQ+ bendruomenę.
Žmogaus teisių grupės nusprendė, kad ši priemonė yra sąmoningas „Fidesz“ triukas, skirtas LGBTQ+ žmones susieti su pedofilais, nes šios priemonės buvo pridėtos prie įstatymo projekto, kurio tikslas – griežtesnės bausmės už pedofiliją.
Orbanas ir jo vyriausybė griežtai neigia, kad įstatymas nukreiptas prieš seksualines mažumas. Prieš praėjusį mėnesį Briuselyje vykusį ES vadovų aukščiausiojo lygio susitikimą Orbanas teigė, jog priemonės yra reikalingos tam, kad užtikrintų tėvų įsikišimą į vaikų seksualinį vystymąsi.
„Tai ne apie homoseksualumą, o apie vaikus ir tėvus, – aiškino Orbanas. – Aš ginu homoseksualių vaikinų teises, bet šis įstatymas nėra apie juos“.
Tačiau L. Láneris sako, kad įstatymas yra sąmoningas bandymas toliau marginalizuoti (atstumti) gėjų bendruomenę ir ją stigmatizuoti visuomenės akyse. „Dabar jie sako, kad turime apsaugoti vaikus iki 18 metų ne nuo homoseksualų, bet nuo žinojimo, kad homoseksualumas apskritai egzistuoja, – teigė jis. – Tai labai aiški žinutė.“
Panašumai su Rusijos „gėjų propagandos“ įstatymu
Teisės aktai, palyginti su 2013 m. Rusijos „gėjų propagandos“ įstatymu, lipa ant kitų naujausių vyriausybės priemonių, kurios buvo vertinamos kaip išpuoliai prieš LGBTQ+ teises, kulnų. Pernai nauji įstatymai faktiškai uždraudė tos pačios lyties poroms įsivaikinti vaikus ir trukdė translyčiams asmenims teisėtai pakeisti savo vardus ar lytis vyriausybės įrašuose.
Orbano ir jo partijos laukia konkurencingi nacionaliniai rinkimai kitais metais, o kritikai teigia, kad pastaruoju metu vykstantys veiksmai prieš LGBTQ+ žmones yra bandymas sukurti bendrą priešą kaip priemonę mobilizuoti rinkėjų paramą – panašiai, kaip per ankstesnius rinkimus Orbanas taikėsi į migrantus, amerikiečių-vengrų finansininką George'ą Sorošą ir Europos Sąjungą.
„Tai yra politinis ginklas, kurį jie naudoja, tačiau tai, kad jie išdrįsta juo naudotis, rodo, jog vienintelis jiems rūpimas dalykas yra valdžios išlaikymas bet kokiomis priemonėmis“, – sakė G. Szetey.
„Europos Sąjungai atėjo laikas pradėti kalbėti“, – pridūrė jis ir pažymėjo, kad džiaugiasi, jog teisės aktai sulaukė dėmesio iš Europos lyderių, tokių kaip Europos Komisijos pirmininkė Ursula von der Leyen, Vokietijos kanclerė Angela Merkel ir Nyderlandų ministras pirmininkas Markas Rutte.
