Mistinis nurodymas
1999 metų kovo 31 dieną A. Onoprienka buvo nuteistas mirties bausme už 52 žmonių nužudymą. Vėliau mirties nuosprendis jam buvo pakeistas įkalinimu iki gyvos galvos. Ukrainos Žytomyro srities kalėjime žudikas maniakas iki mirties praleido 17 metų.
Iki šiol neaišku, kokie motyvai paskatino „Ukrainos žvėrį“ taip šaltakraujiškai žudyti. Pats žudikas buvo sakęs, jog suplanuoti tris serijas žmogžudysčių jį skatinusios aukštesnės jėgos: pirmoji nužudymų serija (nužudyti reikėjo 9 žmones) buvo nukreipta prieš komunizmą, antroji (planuota nužudyti 40 žmonių) – prieš nacionalizmą, o trečioji (reikėjo pašalinti 360 žmonių) – prieš XXI amžiaus marą. Žudikas tespėjo įgyvendinti tik dalį plano: nuo 1989 metų liepos 14 iki rugpjūčio 16 dienos jis nužudė – 9 žmones ir įvykdė užduotį kovodamas su komunizmu. Kovodamas su nacionalizmu jis planą net viršijo ir nuo 1995 metų spalio 5 iki 1996 metų kovo 22 dienos nužudė 43 žmones. O pradėti kovoti su XXI amžiaus maru maniakas nebespėjo – buvo sulaikytas. Ką jis laikė šio amžiaus maru, irgi neaišku. Sulaikius nusikaltėlį bandyta inkriminuoti ir daugiau nusikaltimų, tačiau jų nepavyko įrodyti.
Taip pat žinoma, jog vietas nusikaltimams „Terminatorius“ rinkdavosi taip, kad jos Ukrainos žemėlapyje sudarytų kryžių.
Buvo skriaudžiamas
Žudikas maniakas gimė 1959 metų liepos 25 dieną Laskos kaime, Ukrainos Žytomyro srityje. Tuo metu jo broliui jau buvo 13 metų. Jų tėvas buvo alkoholikas ir su vaikais, kaip ir su žmona, elgėsi labai žiauriai. Kai Anatolijui sukako vieneri, tėvas paliko šeimą ir išėjo pas kitą moterį. Dar po dviejų metų mirė Anatolijaus motina. Mažylį auginti pasiėmė senelė ir mamos sesuo, tačiau, kai senelė mirė, Anatolijus buvo perduotas jau pilnamečiui broliui. Šis su žmona dirbo mokytoju ir iš savo algos vertėsi labai sunkiai, nes turėjo ir savo tris vaikus, todėl septynmetis Anatolijus atsidūrė vaikų namuose.
Vaikas labai skausmingai priėmė faktą, kad turėdamas gyvą tėvą ir brolį turi gyventi su našlaičiais. Jis keletą kartų bėgo iš valstybinės įstaigos, tačiau jį sugaudavo ir gražindavo atgal. Pats maniakas, prisimindamas vaikų namus, sakė, kad juose jis užsigrūdino. „Gyvenimas vaikų namuose nė kiek nesiskyrė nuo kalėjimo ar armijos, – sakė A. Onoprienka. – Kai buvau mažas, nesupratau, kad tai – kalėjimas ir galvojau, kad tokios yra mokyklos. Vėliau supratau. Ypač kentėdavau nuo peraugusių nemokytinų vaikų. Mokytis jie nesugebėjo, bet už save mažesnius skriaudė kaip žvėrys“.
Kad apsigintų, teko ir pačiam tokiu būti. Anatolijus apsigindavo – prieš stipresniuosius naudodavo peilį. Badydavo irgi be gailesčio.
Gerbiamas žmogus
Kai baigėsi katorga vaikų namuose, Anatolijus bandė grįžti pas tėvą, kuris jau gyveno su trečia žmona, tačiau bendras gyvenimas jiems buvo kančia. Kurį laiką jis kartu su tėvu prekiavo turguje daržovėmis, bet, kai buvo apkaltintas pinigų vagyste, namus paliko.
Bandė mokytis miškininkystės, bet iš profesinės mokyklos už nepažangumą buvo pašalintas. Grįžęs iš kariuomenės, dirbo laivyne. Tai, ko gero, buvo geriausias jo gyvenimo etapas. Pinigų uždirbdavo nemažai, moterys prie jo kibo kaip bitės prie medaus. Dirbdamas jūreiviu jis apiplaukė pusę pasaulio. Pamatęs, kaip gyvena žmonės vakaruose, labai jiems pavydėjo turtingo ir laisvo gyvenimo. Jis ir pats stengėsi kuo daugiau uždirbti. Gana sėkmingai vežė kontrabandą, vogė. Laivyne neįkliuvo, tačiau susipyko su kapitonu ir buvo atleistas.
1987 metais pradėjo ugniagesio karjerą. Dirbo gerai – neilgai trukus tapo skyriaus viršininku, įstojo į komunistų partiją. Netgi buvo Zaporožės srities Dnieprorudnės miesto komunistų partijos komiteto pirmininko pavaduotoju. Tuo metu daugelis jam pavydėjo. Gyveno didžiuliame name, niekada netrūko pinigų.
Pirmosios aukos
1989 metais Anatolijus susipažino su Sergejumi Rogozinu. Tai buvo profesionalus kariškis, kariavęs Afganistane. Jis turėjo visą krūvą apdovanojimų ir vadovavo Dnieprorudnės veteranams. Sergejus buvo vedęs, augino dukrelę. Abu vyrai susidraugavo ir ėmėsi prekybos. Tačiau prekiaujant turguje milijonų nesusikrausi, tad Anatolijus įtikino Sergejų apiplėšinėti žmones.
1989 birželio 14-ąją abu vyrai savo automobiliu grįžo ir Novogorodsko turgaus, kur pardavinėjo trešnes. Važiuodami nusprendė trasoje ką nors apiplėšti. Kiek pavažiavę, naktį, pakelyje pamatė stovintį automobilį. Salone kažkas miegojo. A. Onoprienka išsitraukė vinčesterį ir nuėjo prie mašinos. Ten miegojo, kaip vėliau paaiškėjo, Melnikų šeima. Anatolijus nušovė vyrą, atidarė dureles ir žmonai liepė bėgti į mišką. Ši, nutolusi nuo automobilio, ėmė šauktis pagalbos. Tuomet Anatolijus ją pasivijo ir irgi nušovė. Abu lavonus paslėpė miške po šakomis, dar užpylė žemėmis. Visus vertingus daiktus susikrovė į savo automobilį, o pakelėjė stovėjusius „Žigulius“ nuvairavo į mišką ir padegė.
Nors visą tą laiką S. Rogozinas sėdėjo automobilyje, tačiau jis suprato, kad jo draugas nušovė du žmones. Anatolijus nieko jam neaiškino, tik lyg tarp kitko priminė, kad, jei jis pabandys kreiptis į miliciją, tai su jo žmona ir dukra atsitiks kažkas panašaus.
Jau po dviejų dienų labai panašiomis aplinkybėmis buvo nužudyti dar du žmonės. Irgi vyras ir žmona. Šį kartą banditams pasisekė, nes pora vežėsi daug pinigų ir juvelyrinių dirbinių.
Vos neįkliuvo
1989 rugpjūtį A. Onoprienka su S. Rogozinu išvažiavo į Odesą. Anatolijus Sergejui sakė, kad veža parduoti pagrobtuosius daiktus, tačiau pats jau buvo suplanavęs eilinį plėšimą. Trasoje šalia Odesos apiplėšė automobilį. Kad tai padarytų, nušovė net 5 žmones. Vėliau, tardant, Anatolijus papasakojo, kad tą kartą jis gal būtų ir nežudęs, tačiau šeimos galva priešinosi, tad jį teko nušauti. Po to reikėjo pašalinti ir liudytojus. Kai A. Onoprienka ėmė deginti nužudytojų lavonus, viena iš aukų, jauna mergaitė, ėmė dejuoti. Žudikas išsitraukė medžioklinį peilį ir dūrė merginai į nugarą.
Po šios žmogžudystės maniakas vos neįkliuvo milicijai. Kai jis važiavo nužudytųjų mašina, jį stabdė kelių inspektorius. A. Onoprienka padidino greitį ir sugebėjo pasislėpti. Kiti šaltiniai teigia, kad jį vis tik inspektorius sustabdė, tačiau Anatolijus išsipirko davęs 8 rublius. Kaip ten bebūtų, tačiau žudikas išsigando. Jis bijojo ne tik milicijos, bet ėmė bijoti ir sustoti pakely, nakvoti nežinomoje vietoje. Pasirodo, Antolijus bijojo, kad gali atsirasti panašių į jį ir nužudyti.
Deportavo į Ukrainą
1989 metų rugpjūtį Anatolijus pabėgo į Europą, bandė gauti įvairių šalių pilietybę ar bent jau politinį prieglobstį. Laimę jis bandė Vokietijoje, Graikijoje ir Ispanijoje. Nieko nepešęs žudikas, galvodamas, jog Ukrainoje jo ieško policija, ir toliau nelegaliai blaškėsi po Europą. Ilgiau apsistojo Vokietijoje. Čia jis net dirbo apželdintoju, virėju, plovė indus. Vokietijoje Anatolijus irgi vogė. Jis galvojo, kad jei už vagystę čia jį nuteis, jis gaus šios šalies pilietybę. Tačiau taip neatsitiko. Nors keletą kartų už vagystes trumpam ir buvo pasodintas už grotų, tačiau pilietybės jam nesuteikė ir vieną dieną galutinai deportavo iš šios šalies.
Gimtinėje niekas neskubėjo jo suimti. Jis laisvai nuvyko į Kijevą. Po kurio laiko geležinkelio stotyje elgėsi kaip beprotis ir buvo sulaikytas. Neaišku, ar iš tikro jis buvo išprotėjęs, ar apsimetė, bet buvo paguldytas į Pavlovo psichiatrijos ligoninę. Tuomet suprato, kad jis niekam nerūpi ir dėl tų 9 žmogžudysčių niekas jo neieško. Besigydydamas ligoninėje išeidavo į miestą, per tą laiką sumanė ir įgyvendino kelis nedidelius nusikaltimus. Tuo metu Ukrainoje siautė nedarbas, skurdas, didžiulė infliacija.
Po trijų mėnesių išleistas iš ligoninės A. Onoprienka vėl sugebėjo išvažiuoti į Vokietiją. Čia jis metus valkatavo, kol vėl buvo gražintas į tėvynę. Nei pinigų, nei buto Anatolijus neturėjo, tad prisiminė, kad Žytomyro srityje gyvena jo vyresnysis brolis. Valentinas apsidžiaugė pamatęs savo jaunesnyjį brolį. Visa giminė daug metų apie jį nieko nežinojo ir galvojo, kad jis jau miręs.
Kitame numeryje:
Lavonais nuklotas žudiko kelias
Petras Kurmelis
