Ukrainoje – kritinis naujų karių trūkumas: „Žmonėms jau tarsi nerūpi“

Centriniame Čerkasų mieste, kaip ir kitur, karių rasti dabar, kai pirmasis entuziazmo ir energijos antplūdis išblėso, nėra lengva. Ukraina yra išsekusi, skelbia BBC.

Pavlo istorija

„Aš to nesuprantu. Žmonės yra lauke, tarsi karas būtų kažkur toli. Bet tai yra visiška invazija, o žmonėms jau tarsi nerūpi“, – sako Pavlo.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Lvive atidarytas pirmasis Ukrainoje verbavimo centras šalies ginkluotosioms pajėgoms

Žuvo patyręs ukrainiečių pilotas, atlikęs 385 kovinius skrydžius

Rusijos kariai naktį raketomis smogė Donecko regiono kaimui, sužeista moteris ir du vaikai

Jis nusivylęs žmonių abejingumu.

„Mums reikia, kad visi susitelktų, kaip tai darė pirmąją dieną. Tada visi buvo vieningi, kaip broliai“, – sako Pavlo.

Čerkasų saugumo tarnyba nuolat išjungia vietinius socialinės žiniasklaidos kanalus, kurie įspėja žmones, kai šaukimo komandos yra mieste, ir perspėja, kokių vietų reikia vengti.

Būdamas 24 metų Pavlo daug paaukojo dėl savo šalies.

Jis užaugo svajodamas būti kareiviu – jo akys užsidega, kai jis tai prisimena. 2022 m. vasarį, kai Rusijos kariai peržengė sieną, jis tarnavo kariuomenėje.

Jis kariavo netoli Kyjivo, vėliau Soledare, rytiniame Donbase, kur vyko žiaurus mūšis. Tą pirmąją vasarą jis buvo perkeltas į Bachmutą.

„Patekome į agresijos įkarštį. Šalia manęs nukrito sviedinys. Aš netekau rankos iki alkūnės. Nieko neliko“, – sako jis, pasakodamas apie ataką, per kurią buvo sunkiai sužeistas.

Jam pavyko pasislėpti po krūmu ir Pavlo pradėjo melstis.

Kareivis prisipažįsta, kad patekęs į ligoninę pajuto didžiulį palengvėjimą, ne tik dėl to, kad išgyveno, bet ir dėl to, kad pagaliau pasitraukė iš fronto linijos: „Ten buvo sunku. Net negaliu to išreikšti žodžiais“.

Pavlo sužeidimai buvo sunkūs. Jam buvo amputuota dešinė ranka, jis vis dar jaučia skausmą toje vietoje, kur trūksta galūnės, o kojoje yra šrapnelio (dalis artilerijos sviedinio). Jo pagrindinis protezas leidžia jam ribotai judėti.

Tačiau jis norėjo toliau tarnauti, todėl tapo šaukimo karininku. Po visko, ką kariui teko patirti, jis supranta, kodėl kiti vyrai vengia šaukimo į kariuomenę.

„Vieną dieną jų vaikai paklaus, ką jie veikė per karą, kai vyrai kariavo. Kai jie atsakys: „Aš slėpiausi“, tada jie kris vaikų akyse“, – tvirtai sako Pavlo.

Ir vis dėlto kaina, kurią Ukraina moka už gynybą, jau dabar yra milžiniška. Paklausus Pavlo, ar kovose jis prarado draugų, jis prisipažįsta, kad iš visos jo kuopos „beveik niekas neišgyveno“.

„Liko tik tokie sužeistieji kaip aš. Kiti yra žuvę“.

Serhijaus istorija

Toliau nuo rytinės fronto linijos tarp griuvėsių yra atsigavimo ženklų.

Irpinė, esanti netoli Kyjivo, pačioje karo pradžioje buvo užimta Rusijos pajėgų. Visur aplinkui stūkso nuo sviedinių sudaužyti pastatai, bet taip pat girdėti statybos darbų garsai.

Tiems, kurie neteko visko, dabar įrengti nedideli „miesteliai“ iš surenkamų namelių, kurių kiekviename yra du kambariai ir dušas. Maždaug pusė gyventojų yra iš pačios Irpinės. Kiti buvo perkelti iš arčiau fronto.

Lilija Saviuk su vyru persikėlė iš Kachovkos rytuose, vis dar okupuotos Rusijos pajėgų.

Karo pradžioje jų sūnus Serhijus ten pateko į nelaisvę ir buvo laikomas rūsyje. Lilija Saviuk sako, kad jis buvo kankinamas už tai, kad šaukė proukrainietiškus šūkius.

Kai Serhijus išėjo į laisvę, jis išvyko iš regiono ir iš karto savanoriškai užsirašė kovoti už Ukrainą.

Kai Lilija telefone ieško nuotraukų, kurias galėtų parodyti, telefone pasirodo baisių sužalojimų vaizdai.

Didžioji dalis jos sūnaus kojos buvo nuplėšta, o pėda – sudraskyta.

Serhijus buvo sužeistas praėjusį rudenį Avdijivkoje, kur vyko įnirtingos kovos ir net Ukrainos pareigūnai pripažįsta, kad jų kariuomenė buvo mažiau ginkluota ir pajėgi nei Rusijos.

Vieno šaltinio duomenimis, skirtumas – 8:1 Rusijos naudai.

Lilija ir jos vyras negalėjo išvykti iš Kachovkos su Serhijumi, nes jų senyvi tėvai atsisakė vykti. Taigi jie liko okupuoti, bijodami, kad rusai gali sužinoti, jog jų sūnus yra kareivis.

Galiausiai jie išvyko, kai Serhijus buvo sužeistas, kad galėtų būti su juo ligoninėje, tačiau Lilija verkė iš gėdos, kurią jautė palikdama artimuosius.

„Mes skambiname ir klausiame: „Ar ramu?“, – sako ji. – Visi ten laukia išlaisvinimo. Bet ten tik tylu. Žmonės verkia jau tiek mėnesių, o niekas negerėja“.

Žuvusio kario mama rodo vaizdo įrašus, kuriuose ji stumia savo sūnų neįgaliojo vežimėlyje. Jie abu juokiasi, apsikloję sniegu. Paskui – jam atliktų odos persodinimų nuotraukos, kuriose Lilija sako, kad gydytojai „padarė stebuklą“.

Tačiau kai tik Serhijus bus visiškai sveikas, jis sakė mamai, kad grįš į frontą. Vyras sako, kad ten trūksta kareivių. Jis reikalingas draugams.

„Manau, kad jis jau atliko savo pareigą, – sako ji, ašarodama. – Man, kaip motinai, nuodėmė tai sakyti, bet kol jis ligoninėje, galiu ramiai miegoti. Negaliu miegoti, kai jis yra fronto linijoje. Todėl džiaugiuosi, kad mano sūnus dabar ligoninėje, nors tikrai neturėčiau to sakyti. Džiaugiuosi, kad jis nėra fronte“.

Vladislavo istorija

Čerkasų pakraštyje yra kapinės su ilga eile neseniai palaidotų žmonių. Jos skirtos įvairaus amžiaus miestelio vyrams, žuvusiems kovose po to, kai Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas davė įsakymą įsiveržti.

Ukraina pagerbia žuvusiuosius kaip didvyrius, tačiau jų šeimoms palikta gedėti.

Kiekvienas kapas papuoštas nacionalinėmis vėliavomis ir nuklotas vainikais bei gėlėmis. Prie kryžių pritvirtinti ar marmuriniuose antkapiuose iškalti karių atvaizdai su karine uniforma.

Ina kol kas negali ištverti, kad ant kapo būtų padėta sūnaus nuotrauka. Paveikslas, kurį ji naudojo jo laidotuvėms, vis dar yra namuose. Ji nepasirengusi jo paleisti.

Vladislavas Bykanovas žuvo praėjusių metų birželį sprogus minai netoli Bachmuto. Jam netrukus turėjo sueiti 23 metai ir jis jau buvo vado pavaduotojas.

„Tikiu, kad mano sūnus žuvo elgdamasis teisingai“, – tvirtai sako Ina, kai šalia jos tyliai verkia dukra.

„Esu mokytoja ir visada vaikams sakau štai ką: mes esame teisūs, mes giname savo šalį ir savo vaikus. Mano sūnus gynė mus. Jis tikėjo šiuo reikalu. Ir aš tikiu“, – sako Ina, įsižiūrėdama į aplink esančias vėliavas ir veidus.

Ji jau kurį laiką nesilankė kapinėse, o karių kapų eilė išaugo.

„Manote, kad mano sūnus nebijojo? Aš irgi bijojau, kai jis išėjo. Visi bijo mirti“, – atsako ji, paklausus, ką ji mano apie tuos, kurie vengia užsirašyti į kariuomenę.

„Bet gal būti pavergtam Rusijos yra baisiau? Dabar mes matome mirtį, – sako moteris. – Tai labai sunku. Labai sunku. Bet kelio atgal nėra. Mes negalime pasiduoti“.