Įtampa tarp Turkijos vyriausybės ir kurdų mažumos gali ilgai netverti.
Pirmi foreignpolicy.com žurnalisto pašnekovo, gerai žinomo kurdų intelektualo O.Miroglu, žodžiai kaitrią rugpjūčio dieną Stambule atsisėdus išgerti puodelio kavos buvo apie jo trijų pusbrolių žūtį jų protėvių kaime Batmane, esančiame kurdų regiono širdyje, Turkijoje. Praėjusią naktį jo pusbroliai ir ketvirtas vyras buvo išėję apžiūrėti įtartinos ugnies kaimo pakraštyje. Jiems prisiartinus sprogo mina. Visi jie priklausė kurdų politinėms partijoms ar žmogaus teises ginančioms grupėms. Tai buvo karo tarp Turkijos valstybės ir Kurdistano darbo partijos (KDP), stipriai kurdų remiamos sukilėlių grupuotės, aukos.
Turkija nepailsta visą vasarą. Liepos 25d., praėjus daugiau kaip savaitei po incidento Batmane, sprogimas nugriaudėjo Inegolo kaime, kai paprastas ginčas tarp turko ir kurdo įgavo rasistinį toną. Dar po kelių dienų pietų provincijoje Hatay buvo nužudyti keturi policininkai. Tai buvo atsakas į įvykį Batmane. Tačiau šis incidentas savo ruožtu paskatino etninius nesutarimus ir turkai išėjo į gatves savo kaimynams kurdams atkeršyti už žuvusius policininkus.
Tai tik keletas laikraščių puslapių antraštėse atsidūrusių išpuolių. Kasdien pasigirsta vis naujų pažeminimo, provokacijų ir diskriminacijos istorijų, rašo foreignpolicy.com
Turkija lėtai ir nenumaldoma eina link kritinio taško. Priešingai nei 1990m., kai maištingiausi kurdų rajonai buvo pietryčių provincijose, šiandien kurdai yra visur. Tuo metu prieš sukilėlius nukreipta kampanija sukėlė masinį pabėgėlių pasklidimą po visą šalį. Stambulas, kuriame gyvena 3-5mln. kurdų, dabar yra didžiausias pasaulyje kurdų miestas. Šis faktas reiškia, kad kurdų problemos nuaidi daug toliau už tradicines kurdų gyvenvietes, esančias Turkijos rytuose ir pietryčiuose, o tai padidina tikimybę, kad maištas gali kilti bet kur i bet kada.
Kurdų pabėgėlių vaikai, užaugę skurdžiuose kaimuose, esančiuose už Turkijos didžiųjų miestų centrų, yra greitai įsikarščiuojanti šalies etninio mišinio dalis. Jauni, atstumti ir įpykę, jie yra linkę į jėgos vartojimą. Net kurdų politinės partijos lyderiai prisipažino bijantys šių nekontroliuojamų jaunuolių. Štai kodėl etniniai nesutarimai Inegole ir Hataye pranašauja didesnius ir rimtesnius nesutarimus ateityje. Viską dar labiau komplikuoja lygiai taip pat nusiteikę turkų jaunuoliai, kurstomi ultranacionalistinės Nacionalistinio judėjimo partijos ir pasiruošę susiremti su kurdais.
JAV, sunerimusi dėl Turkijos nesikišimo į diskusijas su Iranu dėl atominio ginklo ir jo nesutarimų su Izraeliu, buvo užmiršusi šią bręstančią krizę. Bet JAV interesams ši regiono ir pačios Turkijos, stiprios NATO narės, problema turėtų būti labai svarbi. Kurdų teritorija juk pasklidusi po kelias Vidurio Rytų šalis. Mažiausias incidentas gali sukelti aibę etninių sukilimų, galinčių nuniokoti ne tik Turkiją, bet turinčių sunkių padarinių ir Vašingtono norams ištrūkti iš Irako. Tuo labiau, kad nestabili Turkija gali tapti dar nacionališkesnė ir priešiška JAV interesams Irake, Balkanuose ir Kaukaze. Karo ištikta Turkija sunkiai galėtų įvykdyti priėmimo į Europos sąjungą reikalavimus ir sukeltų sunkumų NATO.
Turkijos kurdų sukilėliai nėra naujiena. Jie vis pasirodydavo nuo pat Turkijos valstybės įkūrimo. 1984m. KDP ėmėsi vis aršiau kovoti už kurdų teises. Apytikriai kurdai sudaro 20% Turkijos populiacijos – tikslių duomenų gauti neįmanoma. Bet po 26m., 40 000 mirčių (daugiausia kurdų), milijonų dolerių ir, nepaisant Kurdų politinės partijos lyderio A.Ocalan pagrobimo, Turkijos valstybė nesugebėjo suvaldyti paskutiniųjų įvykių.
Turkijos kariuomenė yra antra pagal dydį NATO, betturi mažai šansų suvaldyti maištą. Kurdų lyderiai tampa vis aršesni ir vis atkakliau buria savo šalininkus. Jų reikalavimus sudaro oficialus jų etninės grupės pripažinimas, laisvė kultūrai ir kalbos vartojimui ir didesnės politinės galios suteikimas vienoje labiausiai centralizuotų pasaulio valstybių.
Turkijos valstybė supranta politinius kurdų norus ir daro viską, kad sulaikytų augantį pavojų. Ji pradėjo sekinamąjį karą prieš kurdų aktyvistus pasitelkdama areštus, nesibaigiančius teismus ir ilgas kalėjimo bausmes už menkiausią status kvo kritiką. Tačiau tokie veiksmai ne tik neatbaido politinio aktyvizmo, bet dar ir didina kurdų užsispyrimą.
Valdančioji Teisingumo ir plėtros partija 2009m. nusprendė inicijuoti „Kurdų atidarymą“, bandydama pripažinti, kad kurdų problemai spręsti reikia karinių, politinių, kultūrinių ir ekonomių priemonių. Deja, jai nepavyko savo bandymo suvaldyti, nes tam nebuvo paruošta visuomenė, nesikonsultuota su kurdų lyderiais ir blogai pasiruošta atsakyti į kurdų ir turkų reakciją. Neigiamo atoveiksmio ir artėjančių rinkimų akivaizdoje Teisingumo ir plėtros partija nusprendė atsitraukti, o „Kurdų atidarymą“ nutraukti. Partija grįžo į saugų kovingų nacionalistų užnugarį, kuris tik kelia naujus neramumus.
Reikalaujamų politinių pokyčių vyriausybėje nebuvimas Taikos ir demokratijos partiją ir apskritai visus kurdus skatina tiesti pagrindus institucinėms struktūroms savo valdymui pietryčių provincijose. Baudžiamojon atsakomybėn patraukiantis 7 500 puslapių kaltinimas Taikos ir demokratijos partijos lyderiams, pagrįstas spėliojimais ir nepagrįstais kaltinimais, vis dėl to sugeba apibūdinti paralelios vyriausybinės struktūros, kurią kurdai bando sukurti nepriklausomai nuo Ankaros, kontūrus.
Beveik visiems kurdų aktyvistams KDP ginkluoti maištai nėra pats svarbiausias dalykas. Partijos nariai, o ypač jos įkalintas lyderis A.Ocala, yra simbolinė galia, kuria žavimasi už tai, kad iškėlė kurdų klausimą Turkijos politikams prieš akis. „Be KDP šiuo metu niekas nekalbėtų apie kurdų teises“, – skamba priedainis. Bent jau pietryčių provincijose kurdai dabar turi tikrą persvarą – municipalitetą. Tai sustiprina jų galią siekti pripažinimo. Psichologiškai Turkijos vyriausybė jau prarado šias provincijas.
Vašingtonui būtų per daug pamatyti besiveržiantį priešiškumą tarp Ankaros ir Kurdistano regioninės vyriausybės (KRV) Irake. Ankaros santykiai su KRV Irake yra pagerėję per pastaruosius 18 mėn., bet Kurdistano darbo partija turi nemažą skaičių kovotojų, įsitaisiusių Irako Qandillo kalnuose.
JAV prezidento B.Obamos administracija neturi paprasto veiksmų plano šiai Turkijos problemai. Ji per didelė ir per sudėtinga, o JAV nėra linkusi kištis į savo sąjungininkės vidaus reikalus. Turbūt suprantama, kad administracija nusprendė paprasčiausiai ignoruoti šį klausimą. Bet toks kelias ne visai sutampa su JAV svarbiausiais interesais. Kurdai lieka Turkijos Achilo kulnas, turintis įtakos visiems politiniams ir kultūriniams gyvenimo aspektams, nuo karinių ir civilinių santykių, iki demokratinių užsienio politikos reformų. Ignoruodami kurdų problemą šiandien, JAV didina nemalonios staigmenos tikimybę rytoj.
