Amerikiečių raketos Turkijoje, revoliucija Kuboje ir karinė pagalba Fideliui Castro
1962-ųjų balandį SSRS vadovas Nikita Chruščiovas iš savo gynybos ministro, maršalo Malinovskio sužinojo, kad amerikiečių raketos iš Turkijos Maskvą gali pasiekti per 15 minučių. Ši mintis N. Chruščiovui nedavė ramybės.
Tuomet SSRS strateginė situacija buvo apverktina. 15 amerikiečių raketų „Jupiter“ buvo dislokuotos Turkijoje, dar 30 – Italijoje ir 60 „Tor“ raketų – Didžiojoje Britanijoje. Sovietų Sąjunga NATO bazių buvo apsupta visoje Europoje. JAV turėjo net 1300 strateginių bombonešių ir 200 tarpkontinentinių raketų, kurios galėjo pasiekti SSRS teritoriją iš namų bazių.
1959-aisiais Kuboje valdžią užgrobė revoliucionieriai, kuriems vadovavo Fidelis Castro. Iki tol Kuba buvo itin mėgstama amerikiečių atostogų praleidimo vieta. Daugelis viešbučių, gamyklų, bankų ir kazino priklausė amerikiečiams. Atėjus komunistams-revoliucionieriams visas amerikiečiams priklausantis turtas buvo nacionalizuotas. Savaime suprantama, JAV tai nepatiko, buvo paskelbtas prekybos embargas. Revoliucionieriai atsidūrė keblioje padėtyje.
Tuomet Kubos valdžia paprašė Sovietų Sąjungos pagalbos. F. Castro iš N. Chruščiovo prašė karinės pagalbos ir anksčiau, dar neturėdamas valdžios, tačiau pastarasis tame neįžvelgė sau jokios naudos. Perėmęs valdžią Kubos lyderis iš naujo užmezgė ryšius su Maskva, iš kurios sulaukė naftos ir cukranendrių kontrakto. Sovietų specialistai padėjo kubiečiams vystyti žemės ūkį ir pramonę.
JAV dar pabandė perimti Kubos kontrolę, tačiau nuversti F. Castro jiems nepavyko. CŽA slapta operacija baigėsi fiasko. Maža to, tai tapo pretekstu SSRS padidinti savo karinį dalyvavimą regione.
1962-ųjų gegužę N. Chruščiovas Gynybos tarybai pateikė siūlymą į Kubą išsiųsti kariuomenę ir dislokuoti branduolinę ginkluotę. Ne visiems patiko ši idėja, tačiau buvo nutarta „padėti Kubos liaudžiai“.
Operacija „Anadyras“: slaptas kariuomenės dislokavimas Kuboje
SSRS kariuomenės strategai nusprendė į Kubą perkelti 36-ias raketas „R-12“ ir 24 raketas „R-14“, motorizuotų pėstininkų pulkus, naikintuvus, bombonešius, povandeninius laivus, raketų paleidimo įrenginį „Luna“. Viso perkėlime turėjo dalyvauti apie 50 tūkst. sovietų karių, trys tūkstančiai civilių, 230 tūkst. tonų karinės technikos.
Apie pačią operaciją žinojo tik keli aukščiausias pareigas SSRS užimantys asmenys. Siekiant supainioti potencialų priešininką, operaciją pavadino „Anadyras“ – taip vadinasi miestas Chukotsko srityje. Kariams išdavė slides, žieminius badus ir avikailį. Kariuomenės daliniams nebuvo žinoma, nei kokiam laikui, nei į kurią konkrečiai vietą išvykstama.
Kariuomenė buvo plukdoma civilių laivais. 1962-aisiais nuo birželio iki spalio net 85 krovininiai ir keleiviai laivai, oficialiai turėję atlikti „prekybos misiją“, atliko 183 reisus iki Kubos ir atgal. SSRS šiai operacijai išleido apie 20 mln. dolerių tų laikų verte.
Laivų kapitonams buvo duodami trys užantspauduoti vokai ir lydėjo KGB agentai-padėjėjai. Atplėšti vokus su kelionės koordinatėmis buvo galima tik pasiekus tam tikrą tašką.
Apie sovietų karių patogumą tuomet niekas negalvojo. Į laivą, kurio denyje galėjo tilpti 300 žmonių, buvo sutalpinama apie tūkstantį, rašoma „tjournal“. Tvyrojo pragariškas karštis, o į išorę išeiti dienos metu buvo griežtai draudžiama. Mažomis grupelėmis kariai buvo išleidžiami tik vakarais, kad JAV žvalgybos lėktuvai neužfiksuotų karinių dalinių perkėlimo.
Pačioje Kuboje kariams taip pat lengviau nebuvo. Nuolatinis lietus, prastos gyvenimo sąlygos, puolančios ligos ir vabzdžiai, prie kurių sovietinio žmogaus organizmas nebuvo pratęs. 2017-aisiais Rusija atskleidė, kad per du metus (1962-1964) Kuboje žuvo ar mirė kitomis aplinkybėmis 64 kariai.
JAV atsakas: planuotas įsiveržimas į Kubą ir kariuomenės parengtis
Nepaisant saugumo priemonių, kurių ėmėsi sovietai, nuo pat „Anadaras“ operacijos pradžios amerikiečiai atkreipė dėmesį į neįprastą laivų aktyvumą Kubos pakrantėse.
Jau 1962-ųjų rugpjūtį žvalgybiniai lėktuvai aptiko saloje priešlėktuvinės gynybos kompleksą S-75. Tuometinis JAV prezidentas Johnas Kennedy sunerimo, kad amerikiečių lėktuvams iškilo numušimo grėsmė, kas sukeltų dar didesnį konflikto paaštrėjimą, todėl atšaukė skrydžius iki spalio mėnesio.
Patikrinus spalio 14-osios žvalgybinio lėktuvo skrydžio nuotraukas amerikiečiai pamatė saloje dislokuotas balistines raketas R-12. Amerikiečių žvalgybiniai skrydžiai suintensyvėjo nuo poros kartų per mėnesį iki šešių kartų per dieną.
JAV prezidentas spalio 16-ąją sušaukė slaptą susirinkimą, žinomą „Vykdomasis komitetas“ vardu. Jį sudarė Nacionalinio saugumo tarybos nariai ir kiti patarėjai.
Komiteto posėdžių metu J. Kennedy buvo pateikti trys variantai:
– paleisti raketas į Kubą;
– siųsti į Kubą kariuomenę;
– įvesti salos jūrų blokadą.
Kariuomenės atstovai gynė antrąjį variantą. Jie skubėjo, nes suprato, kad reikia užpulti, kol SSRS ten nespėjo tinkamai įsirengti. Tačiau duomenys apie sovietų kariuomenės situaciją saloje nebuvo labai informatyvūs. Pavyzdžiui, amerikiečiai nežinojo apie sovietinio raketų komplekso „Luna“ dislokavimą saloje. Taip pat nežinojo, kad išsilaipinus JAV desantui, „Luna“ kariniam personalui buvo leista atakuoti raketomis (net ir su branduolinėmis galvutėmis), be atskiro Maskvos leidimo. J. Kennedy buvo prieš įsiveržimą. Jis nerimavo, kad net jeigu sovietų kariuomenė ir nesiims aktyvių veiksmų Kuboje, JAV gali netekti Vakarų Berlyno, kurį tuomet kontroliavo. Buvo nuspręsta blokuoti salą iš visų pusių, neleisti sovietų laivams įplaukti į Kubos uostus, tačiau tuo pat metu ir ruoštis kariniam puolimui.
Nerimą kėlė ir pati jūrų blokada, kuri pagal tarptautinę teisę neturėjo aiškaus pagrindimo. Tiek amerikiečių raketų dislokavimas Europoje, tiek ir sovietų raketos Kuboje formaliai jokio pažeidimo nedarė.
SSRS vadovybė net likus kelioms dienoms iki spalio 20-osios, kuomet buvo įvesta blokada, neigė, kad Kuboje yra dislokuota strateginė ginkluotė.
Amerikiečiai suprato, kad blokados Kubai paskelbimas galėjo reikšti karo SSRS paskelbimui, todėl nusprendė tai pavadinti „karantinu“. Tai reiškė, kad amerikiečių kariuomenė turės užkirsti kelią ne visai Kubos laivybai, o tik ginkluotės tiekimui į salą.
Pačiose JAV kariuomenė buvo perkelta į šalies pietus. Plane buvo numatyta, kad Kubos puolime dalyvaus 40 tūkst. jūrų pėstininkų, 15 tūkst. spec. pajėgų karių, 1 tūkst. lėktuvų ir 180 laivų.
Blokada
1962 spalio 22-ąją Johnas Kennedy kreipėsi per televiziją į amerikiečius. Jis pareiškė, kad Kuboje yra dislokuotos sovietų raketos, paaiškino, kodėl reikia įvesti salos blokadą. Prezidentas pridūrė, kad JAV ginkluotosios pajėgos yra pasirengusios „bet kokiai įvykių eigai“, o Sovietų Sąjungą pasmerkė dėl nuolatinio melo.
N. Chruščiovas atsakydamas į kaltinimus blokadą pavadino neteisėta ir pažadėjo, kad sovietų laivai ją ignoruos. Jeigu nors vienas iš laivų bus užpultas – buvo žadama „žaibiška reakcija“. Fidelis Castro tuo metu liepė Kubos priešlėktuvinės gynybos daliniams numušinėti visus amerikiečių lėktuvus.
Spalio 24-ąją 10 val. vietos laiku 180 amerikiečių laivų apsupo Kubą. Jiems buvo įsakyta atakuoti bet kurį laivą, tačiau tik gavus prezidento įsakymą. Tuo metu į salos pusę plaukė 30 sovietų laivų ir 4 povandeniniais laivai. N. Chruščiovas baiminosi galimo puolimo, todėl liepė grįžti visiems, išskyrus 4 laivus ir 4 povandeninius laivus.
Jau kitą dieną įvykusiame JT Saugumo Tarybos posėdyje JAV atstovas Aldai’us Stevensonas apkaltino SSRS dislokavus Kuboje branduolinį ginklą. Jis taip pat pasiūlė Sovietų Sąjungos diplomatui Valerianui Zorinui „čia ir dabar“ atsakyti: ar yra Kuboje raketos ar ne. V. Zorinas pareiškė, kad atsakys vėliau. Tuomet metu, kaip ir dauguma sovietų diplomatų, jis galimai nieko nežinojo apie „Andaryro“ operaciją. A. Stevensonas visiems susirinkusiesiems pademonstravo raketų Kuboje nuotraukas.
Tą pačią dieną J. Kennedy paskelbė antrąjį savo kariuomenės parengties lygį. Po Karibų krizės JAV kariuomenėje tokia parengtis buvo paskelbta tik sykį – 90-aisiais vykusio karo Persijos įlankoje metu.
Kulminacija: numuštas amerikiečių lėktuvas, sovietų povandeninio laivo įgulos nario atsisakymas paleisti branduolinę raketą
Spalio 26-ąją vienoje nedidelėje kavinėje buvo suorganizuotas KGB agento Aleksandro Feliksovo ir žurnalisto Johno Scully, JAV teisingumo ministerijos patikėtinio, susitikimas. Jo metu žurnalistas perdavė JAV prezidento reikalavimus: patraukti raketas iš Kubos, mainais į pažadą nesiveržti į Kubą.
Tuo pat metu N. Chruščiovas rašė laišką J. Kennedy, kuriame reikalauta viešai pasižadėti nutraukti bandymus nuversti valdžią Kuboje, mainais į kariuomenės patraukimą iš salos. Vėliau, spalio 27-ąją per radiją buvo paskelbtas ir dar vienas reikalavimas – patraukti amerikiečių raketas iš Turkijos.
Kol vyko derybos, tarp amerikiečių ir sovietų kariuomenių augo įtampa. Bet kuris šūvis galėjo peraugti į Trečiąjį pasaulinį karą. Situaciją komplikavo ir „revoliucionierius“ F. Castro, tikėjęsis, o gal ir pats aktyviai norėjęs, karo su JAV. Jis dažnai kartojo sovietų valdžiai, kad „Kubos liaudis yra pasirengusi pasiaukoti“.
Spalio 27-ąją virš Kubos buvo numuštas žvalgybinis lėktuvas U-2, žuvo pilotas. Iki šiol tiksliai nėra aišku, kas davė įsakymą šauti. Dar du žvalgybiniai lėktuvai buvo apšaudyti, tačiau sugebėjo sėkmingai grįžti į bazę.
Jūroje taip pat buvo itin karšta. Sovietų povandeninį laivą apsupo amerikiečių eskadriniai minininkai, apšaudė lėktuvas. Pačiame povandeniniame laive nebuvo ryšio su išoriniu pasauliu, ekipažas priėjo išvados, kad prasidėjo Trečiasis pasaulinis karas.
Laivo vadovybės rengėsi paleisti branduolinę raketą, tačiau tam reikėjo visų trijų laivui vadovavusių karininkų sutikimo. Du sutiko, o antrojo rango kapitonas Vasilijus Archipovas atsisakė ir nuramino įgulą. Tuomet sovietų povandeninis laivas atsakė „nutraukite provokaciją“ signalu, amerikiečiai atšaukė lėktuvą. 2003-iaisiais V. Archipovas po mirties buvo apdovanotas italų nacionaline premija „Mūsų laikų angelai“.
Panašiu metu virš Čiukotkos buvo pastebėtas amerikiečių lėktuvas U-2, kuris rinko oro pavyzdžius, tačiau pasiklydo. Į orą buvo pakelti sovietų naikintuvai. Kitoje pusėje, Aliaskoje, baiminantis rusų bombonešių, į orą buvo pakelti amerikiečių naikintuvai nešantys branduolinius užtaisus. Laimei, amerikiečių lėktuvo pilotas greitai susiorientavo ir grįžo į savo bazę.
Amerikiečių kariuomenė siūlė JAV prezidentui jau artimiausiomis dienomis pulti Kubą, o F. Castro eilinį sykį pasiūlė „pasiaukoti“ ir iš Kubos paleisti „prevencinį branduolinį smūgį“ Amerikai. N. Chruščiovas atsakė, kad Fidelis pernelyg jautriai reaguoja, o derybos su amerikiečiais sėkmingai vystomos.
1962-ųjų spalio 27-oji yra praminta „Juoduoju šeštadieniu“. Manoma, kad tai buvo ta diena, kuomet pasaulis atsidūrė arčiausiai branduolinio karo.
Krizės sprendimas
Naktį į spalio 28-ąją JAV teisingumo ministras ir prezidento brolis Robertas Kennedy, susitiko su sovietų pasiuntiniu Anatolijumi Dobryninu. Jis buvo sunerimęs dėl situacijos ir pažadėjo, kad JAV yra pasirengusios suteikti garantiją dėl nesikišimo į Kubos vidaus reikalus. A. Dobryninas užsiminė apie raketas Turkijoje, tačiau amerikiečių atstovas paaiškino, kad raketos ten dislokuotos NATO sprendimu, tačiau prezidentas „yra pasirengęs derėtis, kad jos iš ten būtų patrauktos“.
A. Dobryninas perdavė N. Chruščiovui R. Kennedy žodžius. Diplomatas taip pat pridūrė, kad „JAV prezidentą labai stipriai spaudžia kariuomenės atstovai, todėl atsakymą reikia duoti kaip įmanoma greičiau“. N. Chruščiovas nusprendė nežaisti su likimu ir įsakė jokiais būdais nebandyti numušti amerikiečių lėktuvų, o sovietinius lėktuvus sugrąžinti į karines bazes. Nenorėdamas gaišti laiko jis atsisakė laiško siuntimo, SSRS lyderis savo sutikimą perskaitė tiesioginiame radijo eteryje spalio 28-ąją.
Sovietų raketų paleidimo sistemų demontavimas prasidėjo jau tą pačią dieną, užtruko 3 savaites. Lapkričio 20-ąją amerikiečiai nutraukė Kubos blokadą.
Dar po poros mėnesių amerikiečiai išvežė savo raketas iš Turkijos. Taip baigėsi pats pavojingiausias Šaltojo karo istorijos periodas.
Kas vyko toliau
Fidelis Castro liko nepatenkintas Sovietų Sąjunga, jis norėjo „eiti iki pergalės“ – JAV sunaikinimo. Kubos vadovybė šias paliaubas vertino kaip N. Chruščiovo išdavystę.
Nepatenkinti buvo ir kai kurie JAV kariuomenės vadai, palaikę šį vadovybės sprendimą „didžiausiu pralaimėjimu per visą šalies istoriją“.
N. Chruščiovas po kelerių metų buvo pašalintas iš Sovietų Sąjungos Komunistų partijos pirmojo sekretoriaus posto.
Tarp Vašingtono ir Maskvos buvo įrengta visą parą veikianti „karštoji linija“ – „raudonasis telefonas“. Nuo tol abiejų šalių vadovai galėjo tiesiogiai susisiekti negaišdami laiko.
Abiejose valstybėse po šios krizės kilo antikariniai judėjimai. Pasaulyje prabilta apie būtinybę atsisakyti branduolinio ginklavimosi varžybų.
Ilgainiui yra sutarta laikyti, kad Šaltojo karo pabaigą žymi XX a. pabaigoje įvykęs SSRS žlugimas ir subyrėjimas.
