Yra toks posakis: „nesėkminga generalinė repeticija yra geras ženklas prieš premjerą“. Tačiau, jeigu ji virsta beveik 750 žmonių žūtimi, sunku kalbėti apie kokius nors „gerus ženklus“.
Pasaulyje iki tol nebuvo didesnio masto karinės jūrinės operacijos, negu „Overlord“, arba kitaip – Normandijos operacijos. Nei prieš tai buvusios JAV kariuomenės operacijos Ramiajame vandenyne, nei Šiaurės Afrikoje, nei Sicilijoje, nei pietų Italijoje negali lygintis su šiuo išsilaipinimu. 1944-ųjų birželio pradžioje Normandijoje per vos 20 valandų turėjo išsilaipinti toks karių, tankų, patrankų ir kitų įrengimų kiekis, kad buvo manoma, jog Vermachtas bus priverstas atidėti savo kontrpuolimą. Sąjungininkų kariuomenės vadas Dwightas Eisenhoweris gerai suprato, kad antros galimybės įsiveržti į Prancūziją 1944-aisiais jis neturės. Todėl, jeigu išsilaipinimas nebūtų pavykęs, karas galėjo užsitęsti dar mažiausiai metams, o tai būtų turėję nenusakomas pasėkmes.
Didžiulio masto manevrai
Dėl to JAV generolas nusprendė veikti užtikrintai. Jis palaikė britų stratego Fredericko E. Morgano, vadovavusio išsilaipinimo pasiruošimui nuo 1943-iųjų kovo, siūlymą dėl plataus masto mokymų pravedimo, siekiant maksimaliai pasiruošti įvairiems įvykių variantams. Į rytus nuo Sleptono vietovės surado pakrantės gabalą, primenantį Normandijos pajūrį. Apylinkių gyventojus iškėlė į kitas vietas, o Sleptono paplūdimiai buvo paversti milžinišku poligonu.
Nuo 1943-iųjų čia buvo vykdomi įvairaus dydžio kariniai manevrai, o 1944-ųjų balandžio ir gegužės mėnesiais buvo suplanuota generalinė repeticija. Jos dalimi ir buvo mokymai „Tigras“, vykę balandžio 22-30 dienomis. Jų metu turėjo būti išbandytas ir patikrintas JAV karinio laivo „Utah“ išsilaipinimas Normandijoje.
Žinoma grėsmė
Ankstų balandžio 28-osios rytą iš viso aštuoni desantiniai laivai turėjo išlaipinti tankus ant kranto. Išvakarėse viskas vyko sklandžiai, tačiau vėliau prasidėjo tikra katastrofa. „Tigro“ mokymams vadovaujantis kontradmirolas Don P. Moonas tuo metu jau buvo priėmęs visus reikalingus sprendimus, siekiant užtikrinti manevrų saugumą: stebėti vokiečių greitaeigių katerių į Lamanšo sąsiaurį Šerburo apylinkėje buvo išsiųsti keli eskadriniai minininkai. Tačiau šių saugumo priemonių buvo imtasi tik balandžio 27-ąją.
Jau kitą naktį aštuoni, santykinai tyliaeigiai, tačiau turėję 120 ilgio korpusą desantiniai laivai, lydimi vienos korvetės, išvyko per Laimo įlanką į planuojamo išsilaipinimo vietą. Tos nakties veiksmų koordinacija buvo itin prastos kokybės ir manevrų dalyviams teko vykdyti itin aktyvų apsikeitimą radijo žinutėmis, kurias sugebėjo perimti vokiečiai.
Neilgai trukus, po balandžio 28-osios vidurnakčio, devyni vokiečių greitaeigiai laivai nepastebėti prisiartino prie savo taikinių. Jie negalėjo atpažinti laivų tamsoje, tačiau nusprendė, kad tai eskadriniai minininkai. Situacija nebuvo jiems palanki, nes sąjungininkų laivai, nors ir ne tokie manevringi ir mobilūs, tačiau itin gerai ginkluoti. Nepaisant rizikos, vokiečiai pradėjo puolimą.
Mūšis antrą nakties
Pirmoji torpeda 02:02 pamušė desantinį laivą LST-507, kurio denyje kilo gaisras ir kuris netrukus paskendo. Už ketvirčio valandos buvo pamuštas LST-531, išlėkęs į orą. Trečiuoju šūviu buvo pamuštas laivas LST-289.
Trijuose didžiuliuose desantiniuose laivuose pradėjo kaukti sirenos. Kadangi kareiviai laivuose nebuvo susipažinę su gelbėjimosi liemenių ir plaustų dislokacijomis, daugiau nei 500 žmonių paskendo lediniame vandenyje. Beveik 200 jūreivių, daugiausiai JAV desantininkų ir pakrantės apsaugos karių, pavyko išsigelbėti. Vėliau admirolui D. P. Moonui teko paskelbti, kad žuvo ar dingo be žinios 749 žmonės.
Po šios žaibiškos atakos vokiečių greitaeigiai kateriai išnyko tamsoje. Britų korvetės perdavinėjo pavojaus signalus kitu dažniu, nei JAV laivai, todėl gynybinė operacija vyko chaotiškai. Penki išlikę laivai nutraukė mokymus ir pabandė sunaikinti vokiečių greitaeigius katerius, tačiau tai nedavė jokių rezultatų.
Informacijos slėpimas
Kerštas vokiečiams už šį išpuolį buvo tik pretekstas vėliau sekusioms operacijoms. Trijuose nuskandintuose laivuose buvo dešimt sąjungininkų karininkų, žinojusių visas suplanuotos operacijos Normandijoje detales. Visi jie po vokiečių atakos dingo be žinios. D. P. Moonas, kaip ir D. Eisenhoweris ir F. E. Morganas, bijojo, kad jie galėjo patekti į vokiečių nelaisvę, bei išduoti operacijos planą priešui.
Būtent todėl iškart po mokymų prancūzų pakrantėje išsilaipino narai diversantai, kurių užduotis buvo išsiaiškinti, ar vokiečiai papildomai stiprina savo pozicijas. Tam, kad nepakartotų ankstesnių klaidų, britų Ypatingoji laivų tarnyba išsiuntė kelis laivus stebėtojus į Pa de Kalė siekdami priversti vokiečius patikėti, kad įsiveržimo reikia laukti būtent ten.
Dėl tos pačios priežasties sąjungininkų vadovybė iš pradžių nepublikavo informacijos apie mūšį Laimo įlankoje. Paslaptį išsaugoti jiems pavyko mažiausiais penkias savaites. Žuvusiųjų artimieji taip ir nesužinojo, kas su jais atsitiko. Laikinose kapinėse ant kryžių iš pradžių buvo užkalti tik numeriai. Tik vėliau ant jų atsirado žuvusių karių vardai.
Vado savižudybė
Tik 1944-ųjų liepą, kai išsilaipinimas Normandijoje buvo sėkmingai įvykdytas ir šiaurinė Prancūzijos dalis buvo išlaisvinta nuo fašistų, JAV karinis laikraštis „Žvaigždės ir juostos“ parašė apie tragediją Laimo įlankoje. Tačiau išsilaipinimo Normandijos pakrantėje nuostoliai buvo tokie didžiuliai, kad „tik“ 749 žmonių mirtis mokymų metu buvo greitai pamiršta.
Tikėtina, kad admirolo D. P. Moono savižudybė 1944-ųjų rugsėjo 5 dieną nėra susijusi su tragedija mokymų metu. Po šių mokymų 50-metis admirolas sėkmingai įvykdė „Utah“ išsilaipinimą Normandijoje, o vėliau buvo perkeltas į Viduržemio jūrą, kur turėjo vadovauti išsilapinimui kitoje Prancūzijos pusėje. Tačiau likus vos dešimt dienų iki suplanuoto išsilaipinimo jis nusišovė savo tarnybiniu ginklu – manoma, kad prie to vyrą pastūmėjo nervinis išsekimas. Tačiau tuo laikotarpiu nesėkmė „Tigro“ mokymų metu jau turėjo būti seniai užmiršta.
